Iš Niujorko parskridęs profesorius A.Andrijauskas pasakojo apie savo susitikimus su litvakais bei jų organizuojamas renginius, kuriuose teko dalyvauti.
Profesoriaus teigimu, jam didžiulį įspūdį paliko litvakų dėmesys kultūrai ir intelektualiniam jaunimo lavinimui: "Vis dėlto gyvenimas diasporoje juos išmokė labai daug. Jie suprato, ką reiškia auklėti vaikus ir kodėl reikia ypatingai daug dėmesio skirti jų išsilavinimui. Dauguma, kuriuos sutikau, buvo baigę elitines Prancūzijos aukštąsias mokyklas."
Profesorius taip pat prisipažino neįsivaizdavęs, kokie įtakingi litvakai šiuo metu yra muzikiniame Niujorko kultūros pasaulyje.
„Litvakai yra nepaprastai svarbi mūsų kultūros dalis, ir jie žymiai geriau suvokia LDK kultūros istorijos erdves. Istorinė atmintis, kurią aš mačiau bendraudamas Niujorke, mane tikrai nustebino, ir mums reikia mokytis iš jų“, - kalbėjo A.Andrijauskas.
Tauta - ir vienis, ir daugis
Pernaimet knygą „Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys“ sudaręs filosofas, menininkas Aivaras Stepukonis tautą metaforiškai prilygino miškui: „Tautai – tai vienis, kaip miškas. Numanome, kad tai daugis, bet tai kartu ir vienas.
Filosofijoje ir kituose moksluose šias palyginimas yra dažnai naudojamas, kai sakome, jog kartais per medžius nematome miško ir atvirkščiai. Gyvenime turime rasti sveiką pusiausvyrą tarp šių dviejų būsenų.“
A.Stepukonio teigimu, jeigu mąstydami apie tautą užmerkiame akis įvairovei, pradedame žeisti savo aplinką, nepastebėti svarbių dalykų. Tapačiai jeigu nebegebame matyti ryšių, saitų, imame ardyti bendruomenę.
jeigu mąstydami apie tautą užmerkiame akis įvairovei, pradedame žeisti savo aplinką, nepastebėti svarbių dalykų. Tapačiai jeigu nebegebame matyti ryšių, saitų, imame ardyti bendruomenę
„Tautinė tapatybė yra forma būti kartu ir pripažinimas, jog turime bendrą tikrovę. Tas buvimas neiškrenta iš dangaus, mes jo išmokstame“, - teigė A.Stepukonis.
Demokratija be tautų?
Humanitarinių mokslų daktarė S.Jastrumskytė kėlė tautinio tapatumo tęstinumo problematiką: „Šiandien toks didelis procentas žmonių gyvena nuolatinėje migracijoje, dėl to labai sunku yra kalbėti apie bet kokį tęstinumą.“
Diskusijos dalyvė atviravo, jog jai teko asmeniškai pažinti ne vieną asmenį, kuris būdamas 20-ties metų amžiaus išvyko studijuoti į užsienį, sėkmingai įsitvirtino svetur ir per antrąją dešimtį metų visiškai užmiršo gimtąją kalbą.
„Dabartinės ES tezės yra siaubingos: tautiškumas, tapatumai turi nunykti“, - atkreipia dėmesį S.Jastrumskytė. Mokslų daktarės pastebėjimu, siekis niveliuoti, sulieti Europą į bendrą „sviestą“ ankščiau ar vėliau baigsis tuo, kad „šis sviestas virs kepsniu, kurį prarys rajos tendencijos.“
Duotybė versus gimimas
„Lietuviai yra ir labai archajiška tauta, ir labai jauna tauta, kaip politinė nacija. Mes labai panašūs į Indijos piliečius kurie irgi priklauso daugybei tautų, priklauso vienai seniausių civilizacijų pasaulyje, bet kaip politinė nacija ši tauta yra labai nauja“, - teigia filosofas N.Kardelis.
Žodis nacija, kuris lyg ir ženklina brandesnę tautos raidos stadiją, verčia apie tautą mąstyti kitaip. Nacija – kilusi iš lotynų kalbos žodžio gimti
Jo pastebėjimu, mūsų tapatybė ir mūsų priklausymas tautai yra ne tik duotis, bet ir užduotis.
Pastarąjį teiginį N.Kardelis iliustruoja pateikdamas žodžių etimologines reikšmes: „Jeigu žiūrėtume į žodžio tauta etimologiją, ji yra siejama su taukais.
Aišku, mes nemąstome apie tautą taukų semantikos akiratyje, bet turime suprasti, kad čia reikia mąstyti ir apie užduotį.
Žodis nacija, kuris lyg ir ženklina brandesnę tautos raidos stadiją, verčia apie tautą mąstyti kitaip. Nacija – žodis, kilęs iš lotynų kalbos žodžio gimti.“
Filosofo pastebėjimu, šis žodinis leidžia mums suprasti, jog priklausymas tautai yra išgimdomas dalykas: „Mes turime susiformuoti, kaip tam tikri subjektai, priklausantys tam tikrai etinei - vertybinei bendrijai.“
N.Kardelio teigimu, aklas tautiškumo akcentavimas pats savaime nieko neduoda. „Mums, lietuviams, reikia rasti kitą santykį su savimi pačiais. Tautiškumas ir tapatybė yra išgimdomas, ne tik duodamas.“
