Kaip teigia diskusijos moderatorė žurnalistė Jolanta Kryževičienė, bipoliškumo ar konflikto šioje temoje lyg ir nėra, tačiau yra įvairių problemų, kaip žurnalisto kompetencijos kvestionavimas bei profesionalios kritikos kaltinimas, kad ji užsisklendžia siauruose burbuluose.
Kritikas kaip žurnalistas ir žurnalistas kaip kritikas
Paklausus, ar yra skirtis tarp kritiko žurnalisto ir žurnalisto kaip kritiko, muzikologė Laimutė Ligeikaitė mato daugiau skirtumų tarp darbo esmės: kritika akcentuoja gylį – kiekviena specifinė sritis reikalauja specifinių kompetencijų, o žurnalistika aprėpia visas gyvenimo sritis – akcentuoja plotį.
Tačiau muzikologė mato ir bendrų taškų: „Išskirčiau kelis bendrus vardiklius, kurie, idealiausiu atveju, būtų ne tik pageidaujami, bet ir būtini ir žurnalistikai, ir meno kritikai: kritinis mąstymas, etika bei informacijos patikimumas.“
Kompozitorius Šarūnas Nakas įžvelgia žurnalisto vaidmenį panašų į aktoriaus. „Jei mes vertiname aktorių gebėjimą persikūnyti, tai mes linkę niekinti žurnalistų gebėjimą taip pat persikūnyti, prisiimti tam tikrą rolę, žodyną, tematiką, retoriką, laikyseną, poziciją, ideologiją“, – lygina eseistas.
Kompozitorius pabrėžia, kad bet koks publikuotas darbas, nesvarbu, kokio žanro, yra vienos ar kitos pozicijos kritika, net ir tose srityse, kurių formaliai taip nepavadintume. „Todėl svarstyti, ar žurnalistas gali būti ir kritikas, yra tiesiog beviltiška, nes bet kuris žurnalisto sakinys savaime yra kritika“, – akcentuoja Š.Nakas.
Meno kritikė Jogintė Bučinskaitė leidžia auditorijai prisiminti Romo Sakadolskio mintį – kuo skiriasi naujiena nuo tikrovės? Tikrovę mes galime patirti patys, o naujiena visada bus ta, kurią parašo ir ištransliuoja kas nors kitas. „Man labai svarbu atskirti šiuos du žanrus ir dvi šias profesijas, nes iš tikrųjų žurnalisto darbą reglamentuoja tam tikri įstatymai bei susitarimai“, – dalinasi J.Bučinskaitė.
Kritikė teigia, jog didžiausia vertybė, kurią turėtų puoselėti žurnalistas, yra objektyvumas, o kritika visada bus subjektyvi, pagrįsta nuomone.
Teatro kritiko Vaido Jauniškio nuomone, kritikos žurnalistikoje yra kur kas daugiau negu žurnalistikos kritikoje. „Kiekvienas normalesnis straipsnis, netgi tam tikra reakcija į bet kokią akciją ar pranešimą spaudai – ji turi būti grįsta pirmiausia kritika, pasvėrimu“, – teigia V.Jauniškis.
Taip pat publicistas pabrėžia, kad tam tikru metu yra gerai išvengti žurnalistikos kritikoje. „Recenzavau vieną spektaklį, kuriame aktorius vaidino su sulaužyta koja. Aš tai traktavau kaip metaforą, nežinodamas, kad tai nebuvo vaidinimo dalis. Aš tai turėčiau pasigilinęs išbraukti, tačiau aš to nenoriu, juo labiau prisiimdamas daugiau žiūrovo poziciją“, – dalinasi kritikas.
Objektyvumo ir subjektyvumo santykis
Kaip teigė Š.Nakas, tai, kad menininkai laukia kritikos, yra viena iš klišių: „Jie laukia ne kritikos, o komentavimo, įspūdžių. Tai yra svarbu, tačiau spaudoje ir internete gilių analizių praktiškai nepasitaiko. Iš tikrųjų, dabar vyksta keistas diskursas, kurį galima apibūdinti kaip savotišką post-pedagoginį – konstruktyvią kritiką keičia emociniai pliūpsniai, stichiškai formuojami jausmai, įvairiausių pagrįstų bei nepagrįstų dalykų hibridai.“
„Kai anksčiau fortepijono mokytoja paskatindavo ir padrąsindavo savo mokinį, dabar muzikantas, ypač, jeigu konkuruojantis, būtinai įžnybia. Tai nėra konstruktyvu“, – sako Š.Nakas.
L.Ligeikaitė sutinka su kompozitoriaus mintimi, papildydama, kad nuomonė apie kritikos rinką Lietuvoje yra labai įvairi. „Menininkas teigs, kad Lietuvoje kritikos nėra, jeigu apie jį nieko neparašė, tačiau, jeigu parašė – tada žiūrėsim, ar tai gera kritika, ar bloga. Jeigu jį sukritikavo, reiškiasi, šio kritiko daugiau nebeskaitysiu, jeigu pagyrė – tada Lietuvoje kritika egzistuoja“, – teigia muzikologė.
J.Bučinskaitė pabrėžia, kad klausimas apie kritikos krizę keliamas nuo XIX amžiaus, kai tik atsirado terminas. „Priežastis tos kritikos krizės yra bent jau įvardinta prieš 30 metų ir aš nekeičiu nuomonės, kad jos yra per daug. Mes jos nesuvartojame ir tiesiog nebesugebame atskirti, kuri yra gera, kuri yra bloga“, – teigia meno kritikė J.Bučinskaitė.
Kritikas kaip nuomonės formuotojas ir nuomonės formuotojas kaip kritikas
Taip pat buvo keliamas klausimas, kaip šiuo metu veikia kritika socialinių medijų atžvilgiu, kai daugelis nuomonės formuotojų gali padaryti didesnę įtaką socialinių medijų platformose negu kritikas spaudoje. V.Jauniškis juokauja, kad, pirmiausia, nuomonės formuotojas nevartoja trijų žodžių „do diez percepcija“, kurie iš karto didžiajai daliai žmonių nėra suvokiami.
„Iš kitos pusės, influenceris per tam tikrą laiką subūrė savo sekėjų ratą, kuris linkęs plėstis. Čia jau neturi nieko bendro su jokiais meniniais kriterijais – tai yra tiesiog nuomonė. Paprastai netgi nerasi ten kritikos“, – argumentuoja teatro kritikas.
L.Ligeikaitė sutinka, kad nuomonės formuotojo žodis neturi to paties profesionalumo kaip kritiko bei tai neturi nieko bendro nei su menu, nei su žurnalistika, nei su kritika.
Klausdama, ar įmanoma išlipti iš nuomonės formuotojų rato, diskusijos moderatorė J.Kryževičienė dalinasi, kad leidykloms sprendimas palaikyti ryšius su influenceriais, jiems padovanoti knygą už reklamą yra finansiškai palankus sprendimas. V.Jauniškis kritiškas šiam teiginiui, pabrėždamas, kad tam reikia statistinių duomenų.
J.Bučinskaitė teigia, jog tai yra natūralus procesas, kad leidykloms labiau apsimokės dirbti su nuomonės formuotojais, kurie pasieks kur kas didesnę auditoriją. „Čia pradingsta objektyvumo ir žiniasklaidos standartai, dėl to man labai gaila“, – dalinasi kultūros žurnalistė.
Daugiau panegirikos nei kritikos
Visi prelegentai sutinka, jog pranešimų spaudai yra daugiau negu kritikos. „Sklinda dezinformacija, pagrįsta nepamatuota reklama – meluojama, koks pasaulinio garso atlikėjas atvyksta, o iš tikrųjų tai yra niekas“, – dalinasi L.Ligeikaitė.
Š.Nakas taip pat pabrėžia, kaip dažnai vartojami žodžiai kaip „charizmatiškas“, „žavusisׅ“ ar „kultinis“. „Iš tikrųjų mes su tiesa absoliučiai nesusiliečiame – mes gyvename pasakų pasaulyje“, – teigia kompozitorius.
Nors J.Bučinskaitė pritaria minčiai dėl tam tikrų epitetų manipuliacijos, galima įžvelgti ir priešingos nuomonės. Ji teigia, kad šiuo metu be spaudos pranešimų nelabai įmanoma pritraukti auditorijos. „Kai organizuojate kultūros renginį ir pasikviečiate kultūros žurnalistus – kiek jų ateina? Nedaug. Tai reikia ieškoti kito būdo – išplatinti kuo kokybiškesnę informaciją“, – argumentuoja J.Bučinskaitė. Tačiau kritikė prideda, kad, jos nuomone, žurnalisto užduotis būtų suabejoti pranešimu spaudai, neišplatini jo iš karto ir bandyti atskleisti naują temą.
