Šis projektas – tai spektaklis pagal čekų kilmės vokiečių dramaturgo Karlo Gassauerio pjesę „Kazanova Duchovo pilyje“. Jauno režisieriaus Sakalo Uždavinio režisuotame spektaklyje žiūrovus pasitinka kitoks nei galima tikėtis Kazanova.
Pirmoji žiūrovų laukianti staigmena – apdulkėjusioje Dukso pilies bibliotekoje tūnantis garbaus amžiaus vyriškis, kurio personažą įkūnija R. Adomaitis. Jis nė iš tolo neprimena legendomis apipinto moterų suvedžiotojo – Kazanova paseno. Širdžių ėdikas, šnipas, kortuotojas, filosofas – visi šie epitetai belikę seno žmogaus prisiminimuose ir veikiau kelia panieką nei susižavėjimą. Istorijos, kuriomis niekas netiki ir jaukus, tačiau vienatve dvelkiantis pilies kambarys – tokiomis aplinkybėmis gimsta 12 tomų Kazanovos memuarų, kuriuose intymaus gyvenimo ir susitikimų su imperatoriais, kardinolais, filosofais, politikais, valkatomis ir prostitutėmis nuotykiai.
Galybę meilės žygių pjesės autorius palieka nuošalyje ir dėmesį sukoncentruoja į paties Kazanovos personažą. Ūmaus charakterio rašytojui ir fantazuotojui gyvenimas pilyje, kurios gyventojams Kazanova tampa tik pasakas sekančiu seniu, tampa spąstais. Laki fantazija ir kūrybiškumas atgaivina praeitin nuskendusią šlovę, nuolatiniai sugrįžimai į prisiminimus pačiai pjesei suteikia sceninės logikos ir įtaigumo.
Netradicinis Kazanovos portretas tinka šių dienų kontekstui, o kartu nepraranda savo pradinės vertės – nei prieš 200 metų, nei dabar jis netelpa į jokius „padorios“ visuomenės rėmus. Susimąstyti priverčia ir tai, kad sekso ištroškęs patrakėlis šiandien nieko nebestebintų. Tuo tarpu susenęs Kazanova atskleidžia daug gilesnį personažą.
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliekantis Regimantas Adomaitis yra pasakęs, kad ši pjesė panaši į telefonų knygą, kurioje surinktos ir sulipdytos įvairios Kazanovos gyvenimo nuotrupos. Tačiau tikroji drama įvyksta scenoje pasirodžius antrajam veikėjui. Tai jauna tarnaitė Sofija (Aurelija Tamulytė), vienintelė klausanti nusenusio Kazanovos pasakojimų.
