– Esate įdomus menininkų-tyrėjų duetas. Jau kurį laiką bendradarbiaujate kurdami bendruomenių projektus Lietuvoje ir svetur. Papasakokite apie savo veiklos pobūdį? Koks šių projektų tikslas?
Edas: Nors dirbame kaip duetas, bendradarbiaujame ir su kitais žmonėmis. Dauguma menininkų, dirbančių studijoje, atlieka kokį nors darbą ir gali ant jo pasirašyti, sakydami, kad tai jų darbas. Mūsų veiklos pobūdis kitoks. Beveik visas mūsų darbas, prasidėjęs Šančiuose 2011 m., buvo atliktas bendradarbiaujant su daugeliu kitų žmonių.
Daugelyje Kauno rajonų yra panašių „kopūstų laukų“, pasižyminčių tomis pat ypatybėmis. Mes nusprendėme dirbti čia, nes tai vieta, kurioje gyvename ir kurioje jaučiame miesto vystymosi dvasią. Tai vieta verčianti mąstyti, koks yra šiandieninis miestas, kodėl žmonės renkasi gyvenimą čia ir kokias teises jie turi miesto atžvilgiu. Dirbame šioje vietoje, nes ji mums kelia labai daug įdomių klausimų. Norime pamėginti praktiškai išgyventi kai kuriuos iš jų.
Didžioji dalis veiklos, kuria čia užsiimame, tampa geresne jei pastarajai pavyksta išvengti dėmesio centro. Procesas, į kurį esame įsitraukę, iš dalies primena grybų auginimą. Reikia daug tamsos ir laiko tam, kad būtų galima įsiklausyti, suprasti, kalbėti ir girdėti. Tokio pobūdžio veikla yra laiko ir tamsios erdvės reikalaujantis procesas, kuriam nereikia daug viešumo tam, kad kažkas iš to išaugtų.
– Prieš porą metų judviejų inicijuotas tarpdisciplininis projektas Šančiuose „Miesto tyrimai: viešumo patirtys. Draugiška zona“ ne tik iki šiol žadina Šančių bendruomenės savimonę, bet ir atkreipia visuomenės dėmesį į sudėtingas aplinkos problemas. Papasakokite apie šį projektą daugiau. Kaip gimė projekto idėja? Kokia buvo pradžia ir kokia projekto stadija šiandien? Ar projektas prisidėjo prie galimų problemų sprendimų įgyvendinimo?
Edas: Mūsų idėja yra labai paprasta. Kartą skaitėme seną turistinį lankstinuką apie Kauną ir jame buvo rašoma: „svieki atvykę į draigišką Kauno miestą?“ Mums kilo klausimas, apie kokį draugišką miestą kalbama. Taip gimė idėja kūrybiškai ir kone poetiškai tyrinėti draugiško miesto sąvoką. 2008 m. pakvietėme menininkus sukurti trumpametražius filmus apie draugiško miesto esmę. Kitais metais, Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, paprašėme olandų menininkės Jeanne van Heeswijk atgaivinti apleistą autobusų stotelę „Kauno pilis“, kuri šiuo metu jau yra nugriauta.
Netrukus savo dėmesį sutelkėme į Šančius ir subūrėme grupę kaimynystėje gyvenančių žmonių patyrinėti Šančių tapatybę. Bandėme išsiaiškinti ar tai draugiška ervė ir ką apie ją mano žmonės. 2011 m. projektas vyko mūsų namuose,kurie kelioms dienoms tapo vieša erdve. Tuo metu pastebėjome, kad Šančiai yra tarsi sudužęs lėktuvas. Nuolaužose galima rasti juodąją dėžę, kurioje taip pat yra įdomių dalykų, tačiau pirmiausiai ją reikia atkoduoti, o kodo mes neturime.
Iš esmės, 2011 m. žaidėme juodojoje Šančių dėžėje ir bandėme atkoduoti šios vietos tapatybę, istoriją, praeitį ir dabartį. Mėginome išsiaiškinti, kaip žmonės jaučiasi šiandien, vietoje, kurioje dera mediniai čia buvusių fabrikų darbininkų namai ir restauruoti kariniai pastatai, virtę privačiais būstais. Bandėme rasti sąsajų tarp senakūrių ir naujai čia atvykstančių žmonių.
Man patinka tokia miesto idėja. Pagal Senovės Graikijos standartus, miestas visuomet privalėjo būti netoli uosto, kur galėjo atplaukti ir išplaukti laivai. Daug lietuvių dabar gyvena Airijoje, Anglijoje ar Norvegijoje. Mintis, kad Lietuva yra atvira vieta, galinti priimti užsieniečius ir tuo pat metu leisti idėjoms ir patirtims sroventi kur kitur, mums yra labai svarbi. Ji sukuria tėkmės ir susijungimo įspūdį. „Kopūstų lauke“ mes norime sukurti vietą, apsuptą, miesto, šalies ir pasaulio gyvenimo.
– Ar daug Kaune „draugiškų zonų“? O galbūt daugiau potencialių?
Edas: Kai pirmą kartą įžengėme į Kopūstų lauką, daug laiko praleidome švarindami aplinką. Projektas „Darom“ kasmet žmonėms tampa priežastimi atsikelti 9 val. ryto. Susirinko apie 400 žmonių ir po 2 val. išsiskirstė. Mes dažnai mąstome, kaip būtų galima „Darom“ dvasią paversti kasdienio gyvenimo dalimi, kad ji gyvuotų ne tik kartą metuose. Daugelyje Kauno vietų aplinkos situacija labai panaši. Tačiau mus domina ne tik šiukšlių problema.
2014 m. vasarą čia įkūrėme stovyklą tam, kad galėtume pasikalbėti su praeinančiais žmonėmis. Dirbome su grupe vaikų, kurie davė mums nuostabių idėjų, ką būtų galima padaryti su jų gyvenamąja vieta. Savo veikla norime parodyti, kad menas ir kultūra gyvuoja visur ‒ net ir tarp šiukšlių galima atrasti daug kūrybingumo.
Vita: „Draugiška zona“ kartu yra ir demokratiška zona. Savo projektais mes klausiame, kas yra viešoji erdvė ir kaip mes joje elgiamės? Kaip mes suprantame laisvą ir tolerantišką elgesį viešojoje erdvėje? Privačioje erdvėje, mes galime elgtis kaip tinkami, tačiau tuo pat metu esame labai apriboti tos vietos šeimininko. Mieste nėra tiek daug viešųjų erdvių, kuriose galima elgtis tikrai laisvai.
„Kopūstų laukas“ yra tarsi laboratorija, kurioje bandome išsiaiškinti, kaip galima kurti viešąją erdvę, kurioje susitinka žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių, turintys skirtingus pomėgius, išsilavinimus ir požiūrius į pasaulį. Iš esmės tai konflikto vieta. Mes žaidžiame su draugiškumo idėja. Kalbame apie draugišką zoną, kurioje skirtingus požiūrius turintys žmonės susitinka ir bando atrasti būdą gyventi drauge. Labai svarbu suprasti, kad šiame „Kopūstų lauke“ žmonės nėra vieninteliai gyventojai. Gamta šią vietą okupavo daug anksčiau nei mes ir sukūrė labai natūralią ekologinę zoną, kurią turime gerbti. Manome, kad šioje vietoje galime iš naujo atrasti įvairius santykius tarp kultūros ir gamtos.
– Su kokias sunkumais susiduriate „ruošdami dirvą“ savo projektams? Kokia ilgalaikė jūsų projektų vizija? Ar sklandžiai sekasi ją įgyvendinti? Ar bendruomenės aktyviai įsitraukia į projektą?
Vita: Mūsų veikla – tai procesas. Mes gyvename tuo, ką darome ir darome tai, kuo gyvename. Mūsų gyvenimas ir meno praktika neatsiejami, todėl tai ir yra procesas. Kartais šis procesas sulaukia šventinių akimirkų, kuomet mes paminime tai ką darome ir šios šventės vadinamos projektais, festivaliais ar parodomis. Tačiau likusį laiką, mes tiesiog dirbame savo kasdieninį darbą, užsiimame savo rutina. Kiekvieną dieną reikia rasti būdą meniškai ją praleisti. Kartais tai labai jaudinantis procesas, kartais ‒ ne. Kartais mums pavyksta įtraukti daugiau žmonių, kartais dirbame tik dviese. Tačiau mes visuomet palaikome ryšį su kitais žmonėmis ir negalime įsivaizduoti savo darbo be jų. Kiekvieną kartą užmezgę ryšį su žmonėmis, labiausiai vertiname tarpusavio santykius.
– Mes neturime atsakymų ir nebijome to pripažinti. Labai svarbu dalintis ir tuo, ko nežinome. Tai, ką mes sukuriame, nėra svarbiausia, daug svarbiau ‒ kaip gyvename kiekvieną dieną.
Edas: Kartais didžiausia kova, su kuria susiduriame, vyksta mūsų viduje. Nuolat galvojame, ką toliau darysime ir kaip judėsime į priekį. Mums priklasuo tik ši akimirka, kurioje gyvename, todėl mes neplanuojame ateinančių 5-ių ar 10-ies savo gyvenimo metų. Tokia trapi yra kiekvieno žmogaus prigimtis.
Mūsų nedomina miesto institucijos. Mums rūpi įtraukti žmones į aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje ir padėti jiems pajausti savo gyvenamąją vietą, ne todėl, kad ši vieta kažkuo išskirtinė, o tiesiog tam, kad žmonės taptų betarpiški viskam, kas vyksta jiems prieš akis, jų kieme. Viešosios erdvės nėra amžinos.
Vita: Prieš du metus įkūrėme Žemųjų Šančių bendruomenę. Tai kiekvienam prieinama bendruomenė, kuri kiekvienais metais auga. Neseniai surengėme Šančnių šventę, kurios metu buvo galima pamatyti, kiek daug bendruomenės narių nori padaryti kažką mūsų visų labui. Jau kurį laiką Šančiuose rengiamos ekskursijos, į kurias atvyksta žmonės, kad pamatytų šį rajoną. Visa tai ne tik tam, kad parodytumėme, kokie puikūs yra Šančiai, bet tam, kad patys pradėtume mylėti vietą, kurioje esame.
Turime pradėti vertinti istorijas, kurios slypi šioje vietoje ir mums pasakoja apie mus pačius. Labai svarbu atrasti save savo rajone. Taip žmonės pradeda didžiuotis tuo kuo jie yra. Mes patys turime kelti savo savigarbą ir pasitikėjimą ir pajusti, kad vietoje, kurioje esame, dabar gera būti ir kad ją galima padaryti dar geresne. Būtent taip bendruomenės ir vietos ima klestėti.
