Viename ryškiausių Europos operos įvykių – Glyndebourne‘o festivalyje E.Montvidas susipažino su ukrainiečiu Andrejumi Bondarenka. Šis, vienu perspektyviausiu ir geriausiu tituluojamas baritonas, kovo mėnesį pristatys savo Onegino interpretaciją. Na, o kol kas – itin atviras Edgaro Montvido pasakojimas apie operos užkulisius.
„Labai dažnai interviu metu man yra užduodamas klausimas: kuo gi toks išskirtinis yra tas dainininko gyvenimas? Juk tenka daug keliauti, sutikti įvairių žmonių... Daugelis, matyt, tokio gyvenimo geistų, juk, rodos, jame nėra rutinos: keliauji po pasaulį, gyveni gražiuose viešbučiuose, spektakliai, koncertai, po jų – plojimai, gėlės ir t.t.. Na, nenoriu griauti šio gražaus mito, jame teisybės daug. Visgi norėčiau šiek tiek praskleisti uždangą ir trumpai papasakoti apie dulkėtus keliaujančio artisto kelelius.
Svarbiausia, su kuo tenka susitaikyti pasirinkus šią profesiją, tai – nuolatinės kelionės. Pamiršk apie namus, apie savo lovą! Juose tu praleisi daugiausia 20 proc. savo laiko. Žinoma, tai priklauso nuo tavo darbštumo, noro, kitų aplinkybių. Juk laisvai samdomas atlikėjas gali pasirinkti, kiek ir kur jis nori dirbti! Tačiau realybė yra ta, jog paprastai repetuojama apie 4–6 savaites, vėliau seka spektakliai, tad bemaž pusantro, o kartais ir keletą mėnesių praleidi svetimame mieste, naujoje aplinkoje, apsuptas naujų veidų. Štai tuomet tavo kolegos tampa tarsi nauja šeima. Turbūt ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek draugu turiu tarp dainininkų, bet tie, kurie jais tapo, manau, tapo amžiams!
Neslėpsiu, operoje yra labai daug arogantiškų, egocentriškų žmonių, ypač dainininkų. Labai vengiu vadinamųjų divų! Neretai, žiūrėk karalienių vaidmenis scenoje atliekančios artistės, jomis nori būti ir realiame gyvenime. Jos tarsi pamiršta nusivalyti grimą ir vėl tapti normaliu žmogumi... Tiesa, tą patį, galiu pasakyti ir apie kai kuriuos kolegas vyrus!
Bet štai, prieš kelerius metus dirbdamas Glyndebourne‘o festivalyje sutikau vieną iš tų žmonių, kuris tapo mano draugu, tikiuosi, visam gyvenimui. Andrejui Bondarenkai dar nėra nei 30-ties, tačiau jis jau nuėjo ilgą kūribinį kelią, o jo gyvenimo patirtis labai brandi. Viena, ką norėčiau pasakyti apie labai laukiamus kovo mėnesio „Onegino“ spektaklius Kongresų rūmuose, – tai bus vokalo puota! Man seniai teko girdėti tokio grožio baritoną, jo prabangaus aksomo tembras ir neįtikėtinas muzikalumas džiugino Glyndebourne‘o festivalio klausytojų ausis (kur bilietai gali kainuoti ir daugiau kaip 200 svarų), na, o kovą reikės atkakti tik iki Kongresų rūmų ir, manau, kad klausytojai pamirš viską, nes čia skambės aukščiausios prabos balsai!
Tiesa, Andrejaus balso grožiu jau galėjo įsitikinti ir kai kurie Nidos gyventojai! Mat solistas mano pakviestas apsilankė Lietuvos pajūryje, o vakare, vaikštinėjant Kuršių marių pakrante, traukė už širdies griebiančias ukrainietiškas dainas!
Retai spaudoje pamatysi privačias ir tikras nuotraukas iš dainininko gyvenimo užkulisių. Galite įsitikinti jog jie – paprasti žmonės, tik moka šiek tiek geriau dainuoti...“ – pasakojo E.Montvidas.
