„Didžiosios sinagogos pastato ar bet kurios kitos reikšmingos pastatų komplekso dalies sinagogos teritorijoje atstatymas siųstų klaidingą žinią, nes padaryta žala Vilniaus Didžiajai sinagogai ir žydų bendruomenei Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo yra neatitaisoma“, – rašoma pirmadienį paskelbtose Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) iniciatyva suburtos darbo grupės rekomendacijose.
Kaip rašoma LŽB išplatintame pranešime, ekspertai siūlo siekiant tinkamai įpaminklinti šią vietą nugriauti Didžiosios sinagogos teritorijoje stovintį darželio pastatą bei susitelkti į išlikusių fragmentų išsaugojimą ir eksponavimą.
„Geriausias būdas išsaugoti Vilniaus Didžiąją sinagogą yra išsaugoti artefaktus ir pasakoti nuostabią litvakų istoriją ateities kartoms per įtaigią nematerialią šios ypatingos erdvės skleidžiamų vertybių patirtį“, – pranešime cituojamas ekspertų grupės narys Sergejus Kanovičius.
Ekspertai taip pat siūlo pasitelkti tekstą ir multimedijos priemones supažindinant lankytojus su šios vietos vertybėmis.
Taip pat siūloma šį objektą susieti su kitomis žydiškojo Vilniaus lankytinomis vietomis, o Didžiosios sinagogos erdvę projektuoti taip, kad ji būtų patraukli tiek turistams, tiek vietos bendruomenei, prieinama visą parą. Jos naudojimas turėtų būti nekomercinis.
Rekonstrukcijos sprendimai ir procesas turėtų būti derinamas su Lietuvos žydų bendruomene.
Archeologai šią vasarą paskelbė radę Vilniaus sinagogos vieną iš svarbiausių dalių – bima vadinamą sakyklą.
Po šio atradimo Vilniaus valdžia pažadėjo, kad mokyklos pastatas per porą metų bus nugriautas, o iki 2023 metų sinagogos atminimas bus tinkamai įamžintas.
Vilniaus Didžioji sinagoga buvo vienas svarbiausių žydų centrų nuo XVI amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu Vilnius dėl savo reikšmės žydų kultūrai vadintas Šiaurės Jeruzale.
Naciai sinagogą sudegino, o apgriautą šventovę šeštajame dešimtmetyje su žeme sulygino sovietų režimas, ant jos pastatytas dviejų aukštų mūrinis darželis, vėliau ten įsikūrė mokykla.
Sinagogos tyrinėjimai vyksta nuo 2011 metų, darbai iš dalies finansuojami Geros valios fondo, į jį Lietuva lėšas perveda kaip kompensaciją už nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą.