Su būsimo renginio pranešėjais Susan Cross ir Peter Phillipson kalbėjomės Nidoje vykusios paveldosaugos mokyklos „Kultūriniai kraštovaizdžiai“ metu. Joje specialistai dalinosi savo ilgamete patirtimi paveldo interpretacijos ir komunikacijos srityje. Ta proga klausėme jų apie įspūdžius Lietuvoje, skirtingus paveldo objektų lankytojų poreikius ir naujų technologijų pritaikymo ribas.
Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų šalį – kaip turistai ir kaip paveldo komunikacijos ekspertai?
Susan: Pirmiausia atvykome į Vilnių, kuris mums iš karto paliko labai gerą įspūdį, nes pirmieji sutikti vietiniai žmonės, viešbučio personalas buvo be galo malonūs. Apsilankę Genocido aukų muziejuje, likome labai sujaudinti: čia ne tik praplėtėme žinias apie Lietuvos istoriją, bet ir iš esmės pakeitėme požiūrį į lietuvius. Manau, po apsilankymo šiame muziejuje daug geriau suprantame jūsų tautą. Kaip komunikacijos ir interpretacijos ekspertams, mums pasirodė itin svarbu, kad šis muziejus įrengtas patalpose, kuriose pasakojami istoriniai faktai anksčiau vyko būtent čia. Labai įstrigo vienas komunikacijos simbolis – mirusiųjų vardai, iškalti pastato pamatuose. Šį emociškai stiprų istorinio paveldo komunikacijos pavyzdį būtinai panaudosime savo mokymuose svetur.
Anksčiau minėjote, kad vietinė gidė, vedžiojusi Jus po Vilniaus senamiestį, nepaliko labai gero įspūdžio. Kodėl?
Peter: Gidė stengėsi papasakoti daug techniškų ir specifiškų faktų apie Vilnių. Kai vienas iš mūsų paklausė apie Gedimino sapno legendą, iš pradžių ji griežtai atkirto, kad mitų ir legendų ji turistams nepasakoja. Tačiau pamažu kalba vis tiek pasisuko apie vietinius žmones, legendas ir istorijas. Istorija yra faktai, tuo tarpu paveldas yra tų faktų svarba, reikšmė ir atgarsis šiandienos visuomenėje, nes kiekviena karta istoriją interpretuoja ir pasakoja savaip.
Apsilankęs Lietuvoje, aš tikiuosi patirčių, kurios apima legendas ir istorijas.
Man nebūtina atvykti į Lietuvą, kad sužinočiau apie Lietuvos istoriją – šią informaciją galiu rasti akademinėse knygose ar internete. Apsilankęs Lietuvoje, aš tikiuosi patirčių, kurios apima legendas ir istorijas. Tai yra daug priimtinesnis būdas papasakoti apie šalies žmones, kas jiems rūpi, iš kur jie kilę.
Pavyzdžiui, mums, kaip turistams, viena įsimintiniausių akimirkų besisvečiuojant Nidoje buvo, kai sėdint ant Kuršių marių kranto ir valgant šviežiai rūkytą žuvį, sutikta lietuvaitė papasakojo legendas apie Neringą, Jūratę ir Kastytį. Tokie mitai ir istorijos kyla iš šios žemės, iš vietinių žmonių, jie suvienija vietą su jos gyventojais. Todėl turizmo sektoriuje dirbantiems žmonėms vertėtų nepamiršti, jog turistai tikisi, kad jų lankoma vieta bent dienai galės tapti ne tik apžvalgos objektu, bet ir jų namais.
Visgi yra turistų, kurie nori sužinoti kiek įmanoma daugiau datų, faktų ir skaičių apie lankytiną objektą. Ką daryti tokiu atveju? Kaip rasti balansą?
Susan: Būtent šiam balansui surasti ir yra reikalinga paveldo interpretacija bei lankytojo patirčių planavimas. Pirmiausia svarbu nepamiršti, kad lankytojai į vietą ateina su skirtingais lūkesčiais ir tikslais.
Yra išskiriami keturi lankytojų/turistų tipai:
- socialiniai lankytojai, kuriems itin svarbus bendravimas su vietiniais, galimybė pasidalinti savo patirtimis su bendrakeleiviais;
- šeimos, norinčios išmokti ar sužinoti kažką naujo ir smagiai praleisti laiką kartu;
- intelektualūs lankytojai, siekiantys patenkinti savo smalsumą naujomis žiniomis;
- bei vadinamieji sensualistai, ieškantys sąveikų su lankoma vieta per intuityvius, estetinius ar dvasinius pojūčius.
Klysta galvojantys, kad paveldo komunikacija turi būti tik rimta. Klysta ir tie, kurie mano, kad viskas turi būti pateikta linksmai ar nerimtai.
Taigi, dėliojant lankytojo patirčių planą, reikia labai gerai apsvarstyti, kokie metodai bus taikomi, siekiant patenkinti kiekvieno iš šių lankytojų tipų poreikius. Klysta galvojantys, kad paveldo komunikacija turi būti tik rimta. Klysta ir tie, kurie mano, kad viskas turi būti pateikta linksmai ar nerimtai.
Rengiant paveldo interpretacijos planą, svarbiausia rasti jungtis tarp vietos ir pasirinktos tematikos, o tos jungtys natūraliai turės skirtingą poveikį skirtingo tipo lankytojams.
Kokie paveldo komunikacijos ir interpretacijos būdai, Jūsų nuomone, yra tinkamiausi? Kaip vertinate pažangias, naujausiomis technologijomis grįstas paveldo komunikacijos priemones?
Peter: Žinoma, geriausia turėti bent keletą komunikacijos priemonių ir patikrinti kiekvieną iš jų su lankytojais: ar jomis naudojamasi, ar jos papildo turistų patirtį vietovėje? Savo darbe esame susidūrę su situacijomis, kai vieno Airijos nacionalinio parko direkcija sukūrė mobiliąją programėlę turistams, kuri buvo itin populiari pirmuosius mėnesius, tačiau vėliau susidomėjimas vis mažėjo, kol galiausiai ji tapo visiškai nebenaudojama. Tad ir paveldo vietovių valdytojai neretai būna suvilioti moderniųjų technologijų, tačiau, mano nuomone, į IT sprendimais grįstas interpretavimo priemones reikia žvelgti kritiškai ir naudoti jas tik tinkamoje vietoje ir tik tinkamu metu.
IT sprendimais grįstas interpretavimo priemones reikia žvelgti kritiškai ir naudoti jas tik tinkamoje vietoje ir tik tinkamu metu.
Deja, kai kurie inovatyvūs interpretavimo būdai dažnu atveju ne praturtina, o, atvirkščiai, trukdo lankytojui susidaryti gyvą įspūdį ar patirtį apie vietovę. Paveldo vietovių valdytojai ar prižiūrėtojai kartais nuogąstauja, kad lankytojų centruose negali įdiegti išmaniųjų technologijų dėl per menkų finansinių išteklių. Visgi jei vietovė turi aiškų ir kokybišką komunikacijos planą, nerimauti tikrai neverta – tokiu atveju užtenka ir paprastesnių sprendimo būdų.
Praleidote keletą dienų Kuršių nerijoje – vienoje iš keturių į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų Lietuvos vertybių. Kokių patarimų apie išskirtinės visuotinės vertės komunikaciją turite šiam kultūriniam kraštovaizdžiui?
Susan: Kuršių nerijos kraštovaizdis išties išskirtinis. XIX a. vykęs pušų atsodinimas, pilkųjų kopų nuolatinis judėjimas – tai unikalios šios vietovės savybės. Jei būčiau atvykusi čia kaip turistė, pirmiausia būčiau nuėjusi į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos lankytojų centrą ir pasiteiravusi, kur Kuršių nerijoje yra geriausios vietos pasivaikščioti ir pamatyti laukinę gamtą?
Dirbdami su Airijos nacionaliniais parkais pastebėjome, kad tai yra dažniausiai lankytojų užduodamas klausimas. Džiugu matyti, kad, pavyzdžiui, stende prie Nidos saulės laikrodžio aiškiai parodyta, kur lankytojams leidžiama vaikščioti, o kur – draudžiama.
Peter: Man norėtųsi, kad žinutė apie unikalią Kuršių nerijos gamtą būtų labiau integruota ir pabrėžiama, pristatant šią vietovę kaip poilsio oazę. Pavyzdžiui, galimybė pamatyti briedį laukinėje gamtoje būtų unikali ir reta proga užsienio turistui. Visgi nesu tikras, į ką tokį troškimą turintis turistas turėtų kreiptis. Taip pat būtų puiku, jei lankytojai turėtų daugiau galimybių pabendrauti su vietiniais žmonėmis, pavyzdžiui, žvejais, susipažinti su jų kasdienio darbo ypatumais.
Svarbiausia, kad vietos bendruomenė ir nacionalinio parko direkcija nepamirštų sau užduoti esminio klausimo: „Ką gi mes labiausiai vertiname Kuršių nerijoje?“
Dabar susidaro įspūdis, kad vietos bendruomenė vasaros laikotarpiu yra kažkur pasislėpusi, nematoma. Galiausiai, svarbiausia, kad vietos bendruomenė, valdžia ir nacionalinio parko direkcija nepamirštų sau užduoti esminio klausimo: „Ką gi mes labiausiai vertiname Kuršių nerijoje?“ Turint aiškų atsakymą į šį klausimą, būtų daug paprasčiau sudėlioti kokybišką paveldo vietovės komunikacijos ir interpretacijos planą.
Seminaras „Paveldas ir lankytojai“ vyks lapkričio 8 d., Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
Daugiau informacijos - ČIA
