„Jūs tikriausiai išprotėjote?“. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir elektroninės muzikos kūrėjai Leon Somov, Mario Basanov ir Few Nolder šį klausimą girdėjo ne vieną kartą. Ir ne iš ko kito, o iš „bohemiečių“ dainininkų – kai atsargiai jiems užsiminė apie keistu „XYZ“ kodu pažymėtą idėją. Sukurti muzikinę orgiją, kur vienuose pataluose dūksta G.Verdi arijos ir elektronikos ritmai – didelis iššūkis. Ir ne tik dainininkams, pripratusiems prie orkestrų. Apšvietėjams, įgarsintojams, žiūrovams, kurie TO dar nebuvo girdėję.
Kai pasiryžti laužyti rėmus, turi būti pasiruošęs susižeisti. Atlikėjai atsargiai jaukinosi neįprastą skambesį. Buvo visko – juoko ir nesusipratimų, ginčų ir bemiegių naktų, bandant priderinti nemirtingai klasikai XXI amžiaus rūbą. Įdrėskimų ir nubrozdinimų, kai artistai pasiraitoję rankoves kuopė šlamštą, susikaupusį buvusiame „Lietuvos“ kino teatre – vienoje neįprastų erdvių, parinktų „XYZ“ ekstravagancijos šventei. O kur dar nerimas, kad bus nesuprantančių ir pykstančių? Kaip gintis nuo operos puritonų?
Šie klausimai – jau atsakyti. Praėjusiais metais skambant paskutiniams „XYZ“ akordams, plojo džinsuoti studentai ir solidūs universitetų profesoriai. Kompiuteriuose šėlstantys ritmai ir gražiausi operos balsai tapo vienu kūnu – dovanodami intrigą ir atradimus. “Bohemiečiai “ įrodė, kokia ryški, nenuspėjama, spalvinga, universali gali būti opera. „XYZ“ eksperimentas jiems patiems paliko kalnus neišdildomų įspūdžių ir juokingų prisiminimų.
 |
| Rokas Darulis/Elektroninės operos „XYZ“ akimirka |
Asmik Grigorian: „Few Nolder – žmogus, kurį norėjau pasmaugti. Operos kūriniui jis sukūrė tokią aranžuotę, kurioje nuolat keitėsi tempas. Greičiau, lėčiau... Pridirbo! Dainuoju ir nesuprantu, kas čia darosi. Išsigandau, kad negaliu atlikti net man gerai žinomos arijos, staiga trūksta natų. Galvojau – viskas, karjera baigta, teks su scena atsisveikinti. Tik paskui išsiaiškinau, kad viską jis pakėlė visu tonu.“.
Leon Somov: „Ruošdamasis kiekvienam „XYZ“ pasirodymui žinau, kad geriau negerti. Ne, nebūtinai alkoholio – jokiausio skysčio. Jūs matėte, kuo mane apvilko Juozas Statkevičius? Tas Anubio kostiumas kaip aptempta kojine su sagutem, kuri užsisega per nugarą. Jei prispirs reikalas koncertui įpusėjus – skubiai atsisegti jokių galimybių. Iki šiol apsiėjau be nelaimingų atsitikimų, bet...“.
Laimonas Pautienius: „Prieš žengiant į sceną, jau skambant įžangai, mane apipila dirbtiniu krauju. Muzika groja, o aš visas kruvinas įgriūvu. Žiūrovams atrodo, kad iš tikrųjų kažkas man ką tik atsitiko, nes atrodau šokiruotas, apsitaškęs tikru, šviežiu krauju. Su dainininkais lažinamės, kuriame koncerte į sceną atlėks gydytojas – juk jų tarp žiūrovų tikrai turi būti“.
Few Nolder: „Su Asmik atlikdami ariją „Habanera“ iš operos „Karmen“, kūrinio pabaigoje mes pasibučiuojame. Teatras, ir tiek. Bet sykį tas bučinys visiškai „užtrumpino“ mano smegenis. Bučinys išėjo ilgesnis nei planuota, Asmik vokalas su visais elektroniniais efektais nuaidėjo velniai žino kur, o aš iš susijaudinimo dar ir kitos dainos garsus iš kompiuterio paleidau“.
„Bohemiečiai“ – ne darbovietė, į kurią atvykstama dėl sutarčių ar įsipareigojimų. Tie, kurie matė, kaip prieš premjerą šie žmonės repetuoja iki aušros, nesuabejos: „bohemiečiai“ jiems yra meilė, draugystė, tiesa, narkotikas ir gyvenimo būdas.
