H.Ibseno drama „Lėlių namai“ įtraukta į „Unesco“ kultūrinio paveldo sąrašą „Pasaulio atsiminimai“. Lietuvoje ši pjesė buvo jau ne kartą statyta, tačiau kiekvienas naujas jos pastatymas užduoda vis naujas mįsles ir verčia susimąstyti... Apie tiesos ir melo santykį šeimos gyvenime. Apie gyvenimą, kurį galime pavadinti – laimingu. Apie laimingą gyvenimą, kuris gali virsti pragaru. Apie pragarą – išjudintą išskirtinės meilės.
„Gyvendami XXI amžiuje vis dar tikime amžino grožio ir amžinos jaunystės receptais, kuriuos mums siūlo kosmetikos firmos, o mes juos perkame. Tikime ramiu ir gražiu gyvenimu, kurį mums siūlo visos be išimties partijos, ir mes jas renkame į valdžią. Vis dar tikime bankininkais, biržos makleriais ir finansų analitikais, žadančiais stabilų ir turtingą gyvenimą su paskolomis ir be jų“, – sakė spektaklio režisierius Romualdas Vikšraitis.
Šiame įvairių tikėjimų kontekste „Elfų“ teatras bando „prakalbinti“ norvegų dramos klasiką H.Ibseną, išskirtinėje dramoje „Lėlių namai“ suformulavusį kodinį amžinos meilės receptą, puikiausiai veikiantį ir mūsų laikais...
Spektaklyje pasakojama apie jauną moterį, kurios gyvenimas įstatytas į XIX amžiaus moralės rėmus nuveda iki to, kad ji – Nora, atsidavusi žmona ir gera motina, suvokia, kad gyveno netikrą gyvenimą... Ji bėga nuo vyro ir palieka vaikus. Pjesėje ieškoma atsakymų į šiuolaikinio pasaulio problemą – paliktus vaikus. Kas tokio siaubingo turi nutikti žmogui, kad jis ryžtųsi palikti savo kūną ir kraują – savo vaiką?
H.Ibseno pjesės „Lėlių namai“ herojai gyvena visuomenėje, kur moteris atlieka žaislo – lėlės vaidmenį. Nors jau daug laiko nutekėjo nuo XIX amžiaus, tačiau visuomenė ir šiandien mažai pasikeitusi nuo tų laikų: tebegyvuoja moters–lėlės, tobulų kūno formų kultai, o vyro vertė matuojama pagal jo įtaką bei piniginės turinį.
Dramoje apie šeimą po detektyviniu šydu susipina amžinos pasiaukojimo, meilės, pareigos ir išdavystės temos.
„Ibsenas vienas iš pirmųjų dramaturgų, kurie parodė, kad žmogus turi atlikti pareigą pačiam sau. Ne tik XIX bet ir XXI amžiuje moteris neturi laiko sau. Moteris atlieka pareigas visą gyvenimą, kad ir kokios jos kilnios bebūtų, ją tai pažeidžia. Žmogus praranda dalį savęs ir tada atsiveria kelias, tokiai dramai, kaip šiame spektaklyje“, – kalbėjo visuomenės veikėja Marija Aušrinė Pavilionienė.
