Vienas stipriausių cirko vardų Baltijos šalyse
Jauna menininkė, 2015 m. baigusi cirko mokyklą Suomijoje, šiuo metu yra vienas stipriausių šios srities vardų Baltijos šalyse. Įspūdingą oro akrobatikos kūrinį Lietuvos publikai pristatysianti G.Gross yra atvira – nors skintis kelią į pripažinimą nėra lengva, sunkaus darbo vaisiai itin džiugina.
Anot G.Gross, šiuolaikiniam cirkui mūsų regione tebereikia daug pasakoti ir aiškinti apie save. „Dažnai iš publikos sulaukiu reakcijos: „Tai, ką tu darai, nėra cirkas! Tai buvo giliai paliečianti istorija su svarbia žinute!“. Norėčiau atsakyti, kad būtent tai ir yra cirko esmė – jis gali būti bet koks. Cirkas neretai būna tarpdisciplininis – tam, kad nustebintum publiką, nebeužtenka vien tik triukų“, – sako artistė. Jos nuomone, šiai kultūros sričiai dar teks nueiti nemažą kelią, kad atsidurtų šalia tradicinių teatro ir šokio disciplinų, o vieno recepto, kaip pasiekti pripažinimą, taip pat nėra. Visgi svarbiausias dalykas, pasak G.Gross, yra nesustoti kurti ir šia kūryba dalintis – būtent taip įmanoma pasiekti pozityvius pokyčius. Nors klasikinis teatras vis dar skeptiškai žvelgia į jauną naujojo cirko discipliną, 2016 m. G.Gross buvo nominuota Estijos teatro meno apdovanojimui – didžiulis pasiekimas ir pripažinimo ženklas, įrodantis, kad šiuolaikinis cirkas Estijoje gali atsidurti ant to paties laiptelio, kaip ir tradiciniai scenos menai.
Būtinybė keliauti
Nepaisant didžiulių pokyčių, skiriančių šiuolaikinį cirką nuo jo tradicinio pirmtako, viena savybė – būtinybė keliauti – išliko nepakitusi ir šiomis dienomis. G.Gross manymu, malonumas judėti per pasaulį dalinantis savo kūryba – viena priežasčių, vedančių cirko artistus į priekį. Kūrėja neslepia, jog pasirodydama tik Estijoje iš cirko greičiausiai negalėtų išgyventi, o nemažą dalį kasdieninės duonos gimtojoje šalyje tenka pelnyti pasirodant komerciniuose renginiuose. Nors tai nėra idealiausios sąlygos plėtoti kūrybines užmačias, G.Gross džiaugiasi, jog šių pasirodymų dėka pavyksta išsilaikyti ir mažiau nerimauti dėl finansinio saugumo. Artistė pripažįsta, jog kurti ir gyventi kitose šalyse, kuriose šiuolaikinis cirkas turi gilias tradicijas, galėtų būti gerokai paprasčiau, tačiau tuščia šios srities niša Estijoje suteikia kur kas didesnę laisvę ir potencialą kurti.
Nors pradėjus kūrybinį kelią nepavyko išvengti pesimistinių minčių apie tolimesnę ateitį, dabar G.Gross gali mėgautis savo darbo vaisiais. Šiais metais Estijoje antrą kartą rengiama EPICIRQ profesionalaus cirko vitrina, jau spėjusi išsiplėsti už šalies ribų ir įtraukti visą Baltijos regioną. Šis renginys atskleidė vis didėjantį skaičių įspūdingų menininkų darbų, kurie motyvuoja nesustoti ir tapti vis labiau matomiems. Šiuo metu cirko bendruomenei Estijoje priklauso apie 300 žmonių, tarp kurių – jaunimo cirko organizacijos „Folie“ ir OMA, jau dvidešimtmetį ugdančios jaunąją artistų kartą. Taip pat šalyje egzistuoja kelios grupės, dirbančios su socialiniu cirku, o profesionalų cirko artisto išsilavinimą turi 5-6 kūrėjai, įskaitant vieną kitą užsienietį, atvykusį gyventi ir dirbti Estijoje. Taigi nedidelė šalies cirko bendruomenė pamažu, bet užtikrintai auga.
Pasirodymas „Naujojo cirko savaitgalyje’19“ – trečioji G.Gross viešnagė mūsų šalyje: šiame festivalyje artistė dalyvavo 2015 m., o prieš metus pasirodė šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija“ Kaune. Anot jos, praėjus ketveriems metams nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje matomas didžiulis cirko augimas bei didėjantis itin įdomių kūrėjų skaičius. „Man labai svarbu, kad Lietuvos menininkai taip pat yra dalis EPICIRQ vitrinos, nes tikiu, jog mes savo regione kuriame kažką ypatingo. Tai, jog esame maži ir dar neturime stiprios šiuolaikinio cirko struktūros, turėtume priimti kaip didelį privalumą ir galimybę patiems kurti šį lauką. Norisi matyti kiek daugiau nei atskirą Estijos ar Lietuvos cirko plėtrą – man labiau patinka į tai žvelgti kaip į bendrą Baltijos šiuolaikinį cirką, kuriame mes galime vieni kitus palaikyti ir bendrai pasiekti gerokai daugiau, negu po vieną“, – sako G.Gross.
Įkvėpimo semiasi iš poezijos bei istorijų pasakojimo
Kalbėdama apie tai, kas labiausiai įkvepia kūrybiniams procesams, G.Gross pabrėžia asmeninių patirčių ir tekstų svarbą. Daug skaitydama bei rašydama menininkė pasisemia įkvėpimo iš poezijos bei istorijų pasakojimo, ją neretai įkvepia įvairūs audiniai, drabužiai iš skirtingų laikotarpių. Tuo tarpu kurdama savo naujausius darbus ji nemažai gilinasi į pasakas bei tautosakinius archetipus – taigi, kūrybinį procesą gali sužadinti pačios įvairiausios detalės. G.Gross prisimena, jog pasirodymą „Ribos“, kurį „Naujojo cirko savaitgalio’19“ metu išvys Lietuvos žiūrovai, pradėjo kurti panorusi žaisti spalvomis ant balto audinio ir prisiminusi eilėraštį, kurį parašė klasės draugams Suomijoje. Kurdama „Ribas“ menininkė pasirinko scenoje naudoti tinklus – anot jos, ši medžiaga puikiai tinkama siekiant metaforiškai kalbėti apie judėjimo apribojimą, buvimą supančiotai ir įstrigusiai.
Visgi apie savo kūrybą daugžodžiauti G.Gross nėra linkusi – jos manymu, svarbiausia žiūrovui tai patirti ir pamatyti iš savo perspektyvos. „Mėgstu mąstyti apie kolektyvinę sąmonę, kurią visi nešiojamės su savimi. Visos mintys ir idėjos jau egzistuoja šioje plotmėje – mes, menininkai, esame tarsi radijo imtuvai, kuriems reikia pagauti tinkamas bangas ir pasinaudoti savo turimais įrankiais, kad jos atgytų ir galėtume jomis dalintis“, – svarsto cirko artistė.
