– Kaip atsidūrėte tarp Rachido Ouramdane šokėjų?
– Su choreografu susitikome prieš šešis ar septynerius metus Maskvoje, kur aš rodžiau savo spektaklį „Salamandros sapnas“. Po pasirodymų vykdavo pokalbiai, kuriuos moderavo Rachidas Ouramdane. Pertraukėlės metu jis rodė savo darbų video, kurie man nepaprastai patiko. Po poros dienų susitikome, pasikalbėjome. Jis paklausė, ar aš laisva, ar norėčiau su juo dirbti, tačiau pokalbio metu neaptarėme nieko konkretaus. Po metų vėl susitikome Paryžiuje. Tuomet jis pasiūlė būti šokėja viename jo darbų. Statant spektaklį „Des Témoins Ordinaires“ įvyko pirmasis mūsų kūrybinis susitikimas. Vėliau jis pasiūlė šokti ir spektaklyje „Sfumato“, kurio premjera buvo pristatyta Lione 2012 metais. Dabar repetuojame jau trečią darbą - duetą. Įklimpau į darbą su šiuo choreografu.
– Kokie prisiminimai lydi pirmąjį kūrybinį susitikimą su choreografu?
Iš pradžių man buvo labai sunku, nes norėjau šokti ten, kur labai daug choreografijos, daug sudėtingų judesių.
– Iš pradžių man buvo labai sunku, nes norėjau šokti ten, kur labai daug choreografijos, daug sudėtingų judesių. Priešingai, pirmajame darbe su R.Ouramdane buvo daug vaikščiojimo scenos erdvėje, choreografas naudojo mano kūno lankstumą ir sukinį. Iš pradžių buvo sunku suprasti, nes norėjau kuo daugiau judėti, o jam to nereikėjo. Tačiau laikui bėgant, darbas su juo man pradėjo labai patikti.
– Kaip trumpai apibūdintumėte R.Ouramdane darbo braižą?
– R. Ouramdane neturi pastovios trupės, jo spektakliai – atskiri projektai. Paprastai choreografas renkasi šokėjus, kurie tiktų jo idėjai įgyvendinti.
Išskirtinai didžiulį dėmesį jis skiria spektaklio visumai. Rachidas turi bendrą viziją ir preciziškai dirba ties kiekvienu spektaklio komponentu: tiek apšvietimas, tiek scenografija - nepaprastai svarbu. Šokis jam nėra įdomus tik kaip judesys. Judesys svarbus tiek, kiek padeda įgyvendinti idėją.
Spektaklyje „Sfumato“ choreografas naudoja daug paprastų, kasdienių judesių, kuriuos mes visi atliekame. Antai, spektaklyje yra scena, kur mes bėgame, krentame, griūname, vienas kitą pagauname. Svarbu suprasti, kad jei tu tiesiog bėgsi, tai ir bus paprasčiausias tuščias bėgimas. R.Ouramdane dėmesį pirmiausiai sutelkia į emocinį užtaisą, į idėją. Ši scena - tarsi kritiška padėtis, avarinė situacija ar katastrofa, kuomet reikia staigiai reaguoti. Jei tu bėgsi su intencija kažkam padėti, žiūrovas tai ir perskaitys.
R.Ouramdane siekia, kad viskas scenoje būtų tikra. Tikra – tai yra gyvenimas. Jis preciziškai žiūri į menkiausią krustelėjimą scenoje, tad ir jo pastatymai nėra tiesiog iš judesių sukonstruotas šokis.
R.Ouramdane siekia, kad viskas scenoje būtų tikra. Tikra – tai yra gyvenimas. Jis preciziškai žiūri į menkiausią krustelėjimą scenoje, tad ir jo pastatymai nėra tiesiog iš judesių sukonstruotas šokis. R.Ouramdane minimalizme tiek daug dalykų, ties kuriais reikia dirbti.
– Kaip vyko „Sfumato“ kūrybos procesas?
– Spektaklyje „Sfumato“ nėra nei vienos vietos, kurioje R.Ouramdane būtų rodęs konkrečias judesių kombinacijas. Neretai kiti choreografai rodo, o tu bandai perimti tekstą. Tačiau tai būna jau ne choreografo vidinė vizija, bet tik forma. Rachidas tokiu metodu nedirba.
Savo vizijai įgyvendinti, jis pasirenka tam tinkamus žmones, turinčius savitą judėjimo braižą, galinčius išpildyti jo idėją. „Sfumato“ išvysite šokėją, kurio arkliukas yra akrobatika. Rachidas yra pajuokavęs, kad jis geriau jaučiasi stovėdamas ant rankų, negu ant kojų. Ekstremalus šokėjo judėjimas puikiai tinka kalbant apie ekstremalias situacijas gamtoje.
Kitas dalykas – Rachidui labai svarbu laukinis šokėjo natūralumas, jo prigimtis. Choreografas duoda labai daug laisvės šokėjams. Jis mėgsta improvizaciją, tad tiesiog nurodo kryptį ir suteikia laisvę kurti.
Rachidas dirba su labai subtiliais dalykais, kur susiliečia emocija, protas ir paprastas buitinis judesys, kuris, rezultate, tampa šokiu. Precizika, profesionalumas ir gylis. Jo darbuose nėra nieko paviršutiniško, atsitiktino.
– Laisvė šokėjui – dovana ar iššūkis?
– Turėti daug laisvės - ir įdomu, ir tuo pat metu labai sunku. Tu turi atsipalaiduoti nuo įpročio dirbti pagal tikslius nurodymus. Kartais, kai po improvizacijos kombinacija jau būna sukurta, Rachidas sako: „Improvizuok dar“. O kaip tai padaryti? Tu nebegali atsitraukti nuo to, ką jau sukūrei. Dažnai užsiblokuoji. Tai gera patirtis ir mokykla.
Supratau, kad šokis - nėra teatras, kažkas netikro. Viskas, ką darai scenoje, turi būti labai paprasta ir tikra.
– Ką naujo, jums, kaip šokėjai, atvėrė darbas su R.Ouramdane?
– Aš pradėjau kitaip žvelgt į judesį, į šokį. Supratau, kad šokis - nėra teatras, kažkas netikro. Viskas, ką darai scenoje, turi būti labai paprasta ir tikra.
Vienas žingsnis tuščioje erdvėje... Jį atlikti labai sunku, kad jis būtų tikras ir stiprus. Tu turi kiekvienoje kūno vietoje turėti akis, jausti erdvę, būti toje erdvėje. Būti čia ir dabar. R.Ouramdane iš karto pamato, kai tu esi kažkur kitur.
Ką tu bedarytum – suktum akis ar matytum esantį šalia tavęs, turi tiesiog matyti. Nereikia nieko vaidinti ir meluoti. Privalai tiesiog matyti ir tiesiog būti. Tai yra beprotiškai sunku, bet kartu labai įkvepia. Kūne, santykyje su erdve atsiranda visiškai nauji dalykai. Turiu dar labai daug ko išmokti.
Drėgna šokio aikštelė danga – iššūkis kiekvienam šokėjui. Spektaklyje „Sfumato“ tenka šokti lietuje. Kaip susidorojate su šia užduotimi?
Spektaklyje naudojama speciali danga, kuri kažkiek šią problemą sprendžia. Tačiau proceso metu buvo labai daug traumų. Tu tiesiog nuolat turi būti budrus, jausti kiekvieną savo krustelėjimą, turi būt pasiruošęs nukristi ir išsisukti iš tos situacijos.
Yra ir kita problema. Kol scenoje nėra vandens, aš sukuosi ant grindų, kurios labiau pritaikytos šokti vandenyje, tad kojos visai neslysta. Taigi, tenka atlikti šimtą kartų sunkesnį darbą, nei kad sukčiausi ant įprasto linoleumo. Jei turi keletą spektaklių iš eilės, be masažo apsieiti nebeįmanoma. Rasti kompromisą, kad būtų įmanoma šokti ir sausoje scenoje, ir vandenyje – iš tiesų sudėtinga. Tačiau, prancūzai nebūtų prancūzai.
– Kodėl, jūsų manymu, spektaklyje atsirado tekstas?
– Rachidas savo kūryboje tekstą naudoja dažnai. Mano nuomone, tekstas – tarsi papildymas, tarsi muzika. Spektaklis „Sfumato“ yra labai poetiškas. Tiesa, poetiškomis priemonėmis kalbama apie labai skaudžius dalykus: kaip žmogus niokoja gamtą ir su tuo susijusias pasekmes, prarastus namus ir artimus žmones.
Jei turi keletą spektaklių iš eilės, be masažo apsieiti nebeįmanoma. Rasti kompromisą, kad būtų įmanoma šokti ir sausoje scenoje, ir vandenyje – iš tiesų sudėtinga.
Vienoje spektaklio scenų, kur aš sukuosi, mergina kalba apie žemės drebėjimą. Tuomet skamba nuostabus tekstas apie tai, kaip ji bijo miegoti nuoga, nors jai tai labai patinka. Ji bijo, nes jei bus žemės drebėjimas, jai tektų nuogai bėgti į gatvę.
Tekstas buvo specialiai parašytas šiam spektakliui. Tačiau Rachidas jo naudoja labai nedaug. Tik tam, kad prisiliestų prie temos, ją papildytų, bet ne tiesmukai.
– Spektaklio tema – „klimato pabėgėliai“. Mes gyvename pakankamai saugioje klimato zonoje. Kaip jūs ieškojote rakto į šią temą?
– Šokėjas turi neturėti jausmų, kad nerastų rakto. Aš esu žmogus, kuris atsipalaidavimo, poilsio ieško gamtoje. Man gamta yra viskas. Aš ir savo spektakliuose aš naudoju žemę, smėlį. Tai siejasi su žmogaus prigimtimi, juk žmogus – gamtos dalis. Negali nukirsti šakos, ant kurios sėdi. Kažkada norėjau statyti spektaklį apie skruzdėles, kuomet Kuršių Nerijoje sudegė labai daug miško. Apsiverkiau pamačiusi tą vaizdą.
Spektaklyje „Sfumato“ vandenyje stovintis fortepijonas man primena su potvynio užlietą vietą, kurioje plaukioja stalai, kėdės ir kiti daiktai, kurioje mirė daugybė žmonių.
„Sfumato“ yra darbas, kurį aš labai myliu. Iš kulisų matyti ežerą su sklendžiančiais dūmais, rampų šviesas atsispindinčias tarsi mėnulis vandenyje, kai tau atrodo, kad tu esi naktį prie ežero, o ne scenoje – tai yra fantastika.
– Su šiuo spektakliu turėjote daugybę pasirodymų užsienio scenose. Ką jums reiškia šokti Lietuvos publikai?
– Pirmiausiai, labai džiaugiuosi, kad Birutė Letukaitė ir festivalis AURA'24 spektaklį atveža į Lietuvą. Šis darbas be galo gražus, emocionalus. Kartais net apsiverkiu būdama kulisuose. Žinoma, tai mano santykis į šį spektaklį. „Sfumato“ prabyla apie labai jautrius dalykus, apie tai, kaip mes prarandame artimus žmones, tačiau bandome šypsotis ir eiti toliau.
Kalbant apie pasirodymą Lietuvoje, be jokios abejonės, šokti namie jausmas bus kitoks. Bus daugybė pažįstamų žiūrovų, taigi, ir atsakomybė bus didžiulė. Nors lyginti atsakomybių negalima. Visuomet einu pasiruošusi maksimaliai, bet, žinoma, bus kitaip. Ir visiems trupės šokėjams bus kitokia patirtis. Jie labai nori šokti „mano namuose“.
