Penkiolikmetis Augustas Poška būtent festivalyje „Gitaros fiesta“ prieš kelis metus išgirdo gitarą ir nusprendė, jog tai – jo instrumentas. Pernai jaunajam talentui teko garbė atidaryti ir „Gitaros fiesta 2016“ renginį. Regis, meilė gitarai užkoduota jaunėlių genuose, mat brolis Algirdas Leonardas Poška apie gitaristo karjerą svajojo jau nuo vaikystės ir prisipažįsta dar darželyje piešęs piešinius su gitaromis. Prieš metus jėgas sujungę jaunuoliai šiemet pirmą kartą pasirodys festivalio scenoje kartu.
„Turiu pripažinti, jog neapsakomai malonūs atsiminimai po praėjusių metų renginio vis dar nemiršta mano viduje. Matyti pilną salę žmonių, kuriems pirmasis dovanoji renginio melodijas – didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas. Šiemet jau su broliu klausytojams paruošėme du skirtingų epochų kūrinius. Tai Domennico Scarrlatti „Sonata“ bei Astor Piazzolos „Libertago“. Jais bandysime pažadinti klasikos gerbėjų ir tango ritmų mylėtojų emocijas. Žinoma, jog labai jaudinamės prieš pasirodymą. Nors dažniausiai būna taip, jog įžengus į sceną ir suskambus stygoms, visas jaudulys dingsta“, – sako A.Poška.
Jaunasis gitaristas neslepia, jog papildomo jaudulio suteikia ir tai, jog toje pačioje scenoje festivalio metu pasirodys ir A.Poškos mokytojas – A.Pauliukevičius, tad norisi pasirodyti kuo geriau. O ir pats gitaros mokytojas pripažįsta, jog atvejai, kai muzikuoti vieno renginio scenoje tenka ir jam, ir mokiniams, būna gana dažnai. Visgi, pasitaiko. Ir pripažįsta, jog tokia praktika pedagogą itin džiugina.
– A.Pauliukevičiau, esate ne tik gitaros meistras, bet ir pedagogas. Sakykite, ar profesionaliu gitaristu gali tapti bet kas, ar visgi reikia pasižymėti tam
tikromis savybėmis?
– Būti profesionaliu muzikantu nėra paprasta. Tai iš Dievo gautos dovanos puoselėjimas darbu. Neturėdamas dovanos, bet daug dirbdamas, būsi natų išgrojėju, turėdamas dovaną, bet neįdėdamas triūso – būsi tiesiog „trintukas” prie meno ir kitų, darančių, didis kritikas ir sarkastikas. Kuo groji, tai jau ne taip svarbu.
– Dažnai gitaristai sako, jog gitarą įsimylėjo dar vaikystėje. Kokia
Jūsų istorija?
– Mane tėvai nuvedė į muzikos mokyklą tam, kad nesitrinčiau kiemais. Į J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją mokyklą stojau, nes nemėgau mokytis įprastoje mokykloje mokomų dalykų, o „Kelpšoj” vidurinės kursą praeiti buvo žymiai lengviau. Na, ir tas svaiginantis laisvės pojūtis, kai mokiniai sėdi už mokyklos suolo, o tu kavinėje, prie staliuko, gurkšnoji. Meilė muzikai ir gitarai atsirado tik paskutiniuose mokymosi kursuose – ačiū dėstytojams už kantrybę ir geranoriškumą!
– Šiemet festivalyje „Gitaros fiesta 2017“ dalyvausite su projektu „Trio Boceto Andaluz“. Ko reikėtų tikėtis klausytojams?
– Su kastanječių virtuoze Virgilija Kirnaite, ir šokėja Liucija Puidokaite, kurią gerbėjai gerokai labiau pažįsta kaip flamenko šokėją, žvilgtelėjome į klasikinę ispanišką muziką kiek kitu kampu. Kokiu? Ateikite ir pamatysite.
– Jei reikėtų gitarą apibūdinti 3 žodžiais. Kokie jie būtų?
– Užtenka vieno – mano mieloji draugė.
Festivalio bilietus platina bilietai.lt. Artėjant renginiui, bilietai brangs.
