Festivalis „Jauni. Alkani“ įvyko. Pažvelgus atgal jis rodos turtingas ir solidus. Šią vasarą Vilniaus Mokytojų namų kiemą aplankė žinomi režisieriai, kino aktoriai, kritikai bei žinovai. Jų ispūdžių ir pokalbių klausėsi daugybė žiūrovų, kurie turėjo galimybę pamatyti 10 debiutinių Lietuvos kino kūrėjų darbų.
Paskutinį rugpjūčio trečiadienį vasaros programą vainikuos pirmasis tarptautinio pripažinimo sulaukęs bendras keturių didžiųjų Lietuvos režisierių – Marijono Giedrio, Balio Bratkausko Arūno Žebriūno ir Vytauto Žalakevičiaus darbas. Tai keturios novelės – „Mums nebereikia“, „Lakštingala“, „Paskutinis šūvis“ ir „Gyvieji didvyriai“ – skirtingų vaikų likimų istorijomis pasakojančios apie įvairius Lietuvos laikotarpius: prieškarį, karą, pokarį ir dabartį.
Filmas sulaukė pripažinimo II Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje Rygoje (1960), kuriame jis buvo apdovanotas pereinamuoju „Didžiojo Gintaro“ prizu, o Jonui Griciui suteiktas geriausio operatoriaus vardas. Lietuvių darbas įvertintas ir XII tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje (1960), kur jam įteiktas vienas iš trijų pagrindinių prizų, Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) prizas bei specialus kinematografinės spaudos federacijos diplomas už antrąją novelę „Lakštingala“.
„Nepaisant visų galimų „bet“, „Gyvieji didvyriai“ vis dėlto reiškė ne jauno kino žingsnelį, o žingsnį.“ – pristatydamas keturių režisierių darbą rašė kino kritikas Saulius Macaitis.
Festivalio organizatoriai kviečia patiems pamatyti ir įvertinti, kaip prieš beveik 50 metų sekėsi kurti jauniesiems to meto kūrėjams, išgirsti visuomet kompetentingą kino kritiko Skirmanto Valiulio nuomonę bei autentiškus operatoriaus Jono Griciaus prisiminimus iš „Gyvųjų didvyrių“ filmavimo aikštelės.
