Festivaliu rūpinasi dvi iniciatyvios asmenybės – Ūla Ambrasaitė ir Aušra Trakšelytė. Paklaustos, ką pasakytų apie renginį, jei turėtų tam tik penkias sekundes, susižvalgiusios linktelėjo ir vienbalsiai tarė: „To dar nebuvo“. Ir panašu, kad tai ne tik tiesa, bet kad taip bus ir toliau. Juk pagaliau gatvės menas nebėra vien graffiti, todėl pirmasis tokio lygio festivalis Lietuvoje privalo nustatyti aukštus kokybės standartus. Pasinėrusios į sudėtingo ir analogijų šalyje kol kas neturinčio renginio organizavimą merginos drąsiai dėliojasi jau ir kitų metų planus. „Tačiau šiemet daugiausiai dėmesio skiriame tam, kad gatvės meno festivalyje svarbiausias būtų pats menas. Kruopščiai atsirinktų menininkų darbai čia yra esmė, visa kita – tikrai nelabai svarbu. Ką žmonėms pats menas kalbės apie save, to ir užteks geriems rezultatams“, pasakojo festivalio kuratorė Aušra. Jos kolegė Ūla įsitikinusi, kad Vilnius patirs pirmąjį didelį gatvės meno smūgį ant jam ypatingų pastatų. „Festivalis vyksta tik su nepakeičiama gerų žmonių ir supratingų rėmėjų pagalba. Netrukus, kaip minėjo Aušra, kūriniai kalbės patys už save, tačiau pirmosios trys lokacijos stebina net policininkus – „gatvės menas ant pačios Rotušės?!“. Tai džiugina ir motyvuoja“, teigia Ū. Ambrasaitė.
Toks menas daugumai tapo priimtinesnis, beje, miestų savivaldybėms irgi. Pasaulyje vyksta begalės renginių, sparčiai didėja dalyvių ir žiūrovų susidomėjimas šia sritimi, o tai skatina žmones kurti viešose erdvėse.
Festivalio organizatorės, atrodo, vis dar negali patikėti, kad pavyko surinkti tokią įstabią kūrėjų grupę, kurios kiekvienas narys turi savo viziją-dovaną Vilniui. Dar prieš kelerius metus retas šiuolaikinio meno žinovas būtų rimtai sureagavęs į faktą, jog miesto erdvę savo darbais atgaivins pats Markas Jenkinsas. Pasirinktos erdvės – „Lietuvos“ kino teatras, Vilniaus Rotušė, Šiuolaikinio meno centras, Šv. Jokūbo ligoninė ir siena Odminių gatvėje – gerai pažįstamos Vilniaus „vaikams“, svečiams ir kitokiems praeiviams.
Pailsėjusį „Lietuvos“ kino teatro fasadą jau intensyviai puošiantis Ernestas Zacharevičius džiaugėsi besikeičiančiu pasaulio požiūriu: „Toks menas daugumai tapo priimtinesnis, beje, miestų savivaldybėms irgi. Pasaulyje vyksta begalės renginių, sparčiai didėja dalyvių ir žiūrovų susidomėjimas šia sritimi, o tai skatina žmones kurti viešose erdvėse. Būtent dėl to auga ir formuojasi menininkų karta, kuri nebrėžia ribos tarp graffiti ir gatvės meno. Jie klausimą „ar graffiti yra gatvės menas?“ išvis laiko gerokai pasenusiu.“
Anot šio garsaus kūrėjo, Lietuvoje gatvės menas vis dar tapatinamas su graffiti subkultūra, todėl labai jaučiasi griežtas visuomenės nusistatymas prieš tokius procesus. „Vakarų Europoje tai jau seniai įgavo naujas formas, o Lietuvoje joms išryškėti trūksta paprasčiausio palaikymo. Kadangi gatvės menas čia dar yra beveik visiškai nelegalus, darbai atliekami greitai, skubotai, dažnai susitelkiama ties perteikiama žinute, o ne pačiu meniniu pateikimu. Žinoma, yra ir teigiama pusė: kadangi kiekvienas darbas susijęs su tam tikra rizika, dėl to neretai prisideda ir labai įdomus prieskonis“, teigia Ernestas. Menininkas Lietuvoje mato ir daugiau pozityvių bruožų: „Pakankamai dažnai sutampa, jog taip rizikuojantys menininkai dirba vieni, niekieno neskatinami, nepalaikomi ir todėl savaime yra įdomūs, originalūs, unikalūs žmonės. Pastebėjau, kad Lietuvoje gatvės menininkai turi daugiau motyvacijos, nes, kaip minėjau, jiems tenka rizikuoti daug kuo.“
Kalbėdamas apie gatvės meno ateitį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, E.Zacharevičius rėmėsi savo patirtimi dirbant Venecijoje, Londone, Kvala Lumpūre ir kitose pasaulio meno sostinėse: „Tematika ir atlikimas, suprantama, priklauso nuo atskirų individų, tačiau gatvės menas darosi žymiai atviresnis. Jis vis labiau ir labiau tolsta nuo graffiti kultūros, nebelieka jokių uždarų ar slaptų žmonių ratų. Daugėja menininkų, kurie net neturi ir neturėjo jokio polinkio į graffiti. Jaučiasi ir profesionalumo proveržis, nes profesionalūs ar akademiški menininkai gauna progą atsiskleisti viešose erdvėse ir mielai ja pasinaudoja. Dažnai jie būna remiami savo studijų vietų ar meninių institucijų. Taigi ambicijos didėja kartu su galimybėmis. Mažiau kūrėjų purškia dažus, o daugiau jų tapo, paišo, lipdo, eksperimentuoja su naujomis medžiagomis. Nebeliko prisirišimo prie priemonių, medijų ar kažkokių pastovesnių standartų. Vadinamoji „didelė drobė“ viešoje erdvėje nebėra objektas, kuriame turėtum palikti savo parašą. Ji priklauso visiems, kaip ir kokybiškas menas ant jos.“
