Tiesa, šį „išpuolį“ pirmą kartą įvykdė jau 2010-aisiais premjeroje Berlyne ir, akivaizdu, nebuvo ekskomunikuoti. Akademikų „šventyklose“ projektas nešmėžavo, bet per beveik dešimtmetį buvo parodytas arenose Europoje ir už Atlanto, Eurovizijos scenoje (2011-ais Diuseldorfe), Vokietijos Bundestage, televizijose, o antradienio vakarą – ir Valdovų rūmų kieme.
Prieš pasirodymą skepticizmo kirminas graužė galbūt ne vieną. Na, ir kas, kad vienas trupės šokėjų – Benny Kimoto net pasiekė ilgiausio headspino (sukimosi ant galvos – aut. past.) rekordą? Projekto idėjos autorius – vokiečių pianistas, operų režisierius ir tarpsritinių formatų išradėjas Christophas Hagelis turbūt pajuokavo, kai gatvės šokių spektaklį pasiūlė statyti pagal vieną kanoniškiausių J.S.Bacho opusų – „Gerai temperuotą klavyrą“. Įdomu, ar šokėjai iškart suprato, kad „įlipo“ į fugą? O joje – proposta ir risposta, inversija, veidrodinė inversija, retrogradinė slinktis, streta ir vargonų punktas, vėžys (tai irgi apie fugą) – spalvinga ir kaskart nauja „mikrobiologinė“ kompozicija. Paprastam klausytojui gilintis gal ir neverta, tačiau atlikėjai neišvengiamai su tuo susidurs.
Skirtingų laikmečių ir, atrodytų, kardinaliai besiskiriančių estetikų sugretinimai viename projekte – visuomet rizikingi, bet dažni! Vienas naujausių pavyzdžių – tai šiemet Paryžiaus Opéra Garnier parodytas modernaus šokio baletas „Rosas“ pagal J.S.Bacho šešis Brandenburgo koncertus (choreografijos autorė – Anne Teresa De Keersmaeker, muzikos vadovė – baroko smuikininkė Amandine Beyer). Įvairių šokių stilių atstovams nuolat kyla pagunda prisiliesti prie inspiruojančios J. S. Bacho kūrybos. Nepaisant to, kad ryžtantis tokiems projektams visada rizikuoji būti apkaltintas kažko nesupratęs ar neįžvelgęs giliose baroko muzikos kloduose. Prisiminiau amerikietiškojo „Vogue“ žurnalo vyriausios redaktorės Annos Wintour mintį: „Kai kažkas „semiasi inspiracijos“ iš kitų (...) tai varo nuobodulį ir kelia pyktį“.
Antradienio vakarą aštuoni trupės šokėjai – Michaelis Rosemannas, Louisas Beckeris, Benny‘is Kimoto, Willy‘is Hemas, Nihranas Chanthabouasy, Timas Andriamanantenas, Yamine‘is Mannas ir balerina Keiko Moriyama – kartu su klavesininke Sofya Gandilyan ir pačiu Christophu Hageliu prie fortepijono atliko per tuziną choreografijų pagal preliudus ir fugas iš „Gerai tempertuoto klavyro“ pirmojo tomo. Renginio metu scenoje šoko nuo vieno iki visų aštuonių atletų, o tarpuose publika galėjo mėgautis vien fortepijonu ar klavesinu atliekamais Bacho kūriniais. Tiesa, „Flying Bach“ pastatytas ne vien pagal baroko originalus. Broliai Vivanas ir Kethanas Bhatti specialiai šiam projektui sukūrė hiphopo stiliaus Bacho kūrinių aranžuotes. Šie vakaro momentai paliko bene didžiausią įspūdį.
Scenoje šokėjai demonstravo judesio virtuoziškumą ir akrobatiškus breikdanso elementus. Šokdami, pavyzdžiui, „House Party“ septyniese (tai –preliudo D-dur BWV 850 remiksas) šokėjai parodė smulkių žingsnelių techniką, gerą sinchroną, salto, downrocką (sukinį ant grindų remiantis rankomis – aut. past.), backspiną (sukinį ant nugaros – aut. past.) – ir tuos kitus šiam stiliui būdingus suktukus bei „wow“ įspūdį paliekančias pozas . Šokėjai mėgavosi kiekvienu atliekamu judesiu. Ypač tuomet, kai baroko muzika skambėjo su elektronikos ritmų, kuris publiką „kvietė“ pajudėti kartu.
Choreografinės fantazijos nepritrūko ir minėtoms fugoms (pagrindinis choreografas – Vartanas Bassilis). Akylesnis klausytojas galėjo pastebėti, kad šokėjai judesiu atkartoja melodijos gestą – kylimą, šuolį, sukinius, bėgimą. Smagiai atrodė stovint ant galvos kojomis „pagrotas“ baroko trilis. Visgi kai kurie pagal originalius kūrinius atlikti šokiai buvo truputi nuobodoki (Anna Wintour buvo teisi...). Atrodė, kad šokėjai taip stropiai stengėsi perteikti kontrapunkto subtilybes, aukodami tą „vežančią“ ir maištingą breikdanso prigimtį. Nors erdvinis choreografijų dizainas, šokėjų pasiskirstymas scenoje net ir tuomet buvo įvairus ir tikrai turtingas.
Tiesą pasakius, baroko genijaus kūryba taip pat nebuvo vien tik giriama. „Šis didis žmogus žavėtų visas tautas, jei ne tas kūrinių moksliškumas, išpūstas ir painus stilius. Klausytojai negali mėgautis tokia sudėtinga harmonija“, – 1737 metais rašė vienas įtakingas vokiečių muzikos kritikas. Antradienį „Flying stepts“ komanda Vilniaus širdyje susirinkusiai publikai visgi leido pasimėgauti lengvesne baroko muzikos interpretacija ir publikai padovanojo tikrai smagų vakarą.
