„Šio projekto mintis iš tiesų gimė tėčiui. Jis pagalvojo, kad laikas eina ir jiems reikėtų įsiamžinti. Aš irgi apie tai buvau pagalvojusi, bet negarsiai. Šis projektas tapo puikia proga juos visus sukviesti į studiją. – pasakojo M.Požerskytė. – Tai buvo įsimintinas nuotykis, nes jie visi – labai stiprios asmenybės, skleidžiančios didžiulę energiją. Sugrįžimas į jaunystės laikus, tas susitikimas, man atrodo, ir jiems patiems buvo labai svarbus.“
 |
| Monikos Požerskytės fotoprojekto „Keturi“ pristatymas |
Fotografė prisipažino, kad kūrybinis procesas ne jai, o Lietuvos fotografijos vilkams sukėlė daugiau jaudulio. Projekto herojams atsidurti prieš objektyvą nebuvo įprasta.
„Būdami kitoje objektyvo pusėje nei įprasta jie nesijautė labai jaukiai. Tik susėdę visi kartu ir pradėję kalbėtis, atsipalaiduodavo“, – šypsodamasi pabrėžė M.Požerskytė, pridurdama, kad jai pačiai visi projekto dalyviai yra lyg dėdės, artimi tėčio draugai, todėl su jais dirbdama nejautė įtampos.
Menininkė skaitmenine fotografija įamžino kiekvieno herojaus portretą atskirai – visi keturi fotografai save pristatė, rankose laikydami garsiausius, į Lietuvos fotografijos istoriją patekusius savo darbus. Tačiau svarbiausi projekto darbai, turintys išliekamąją vertę, anot autorės, yra tos plačia juosta įamžintos fotografijos, kuriose visi keturi meistrai užfiksuoti kartu.
 |
| Monikos Požerskytės fotoprojekto „Keturi“ pristatymas |
„Po vieną juos galima nufotografuoti bet kada, bet sukviesti visus į vieną vietą yra svarbus įvykis, kurį reikia sureikšminti. Tą mes ir padarėme“, – džiaugėsi fotografė.
M.Požerskytei nuo pat pradžių buvo aišku, kad juos visus kartu reikia fotografuoti tik juosta.
„Kai fotografavau su skaitmena, jie visi juokavo, bet išsitraukus plačią juostą – visi keturi surimtėjo ir aš padariau dešimt gerų kadrų, – prisiminė M.Požerskytė. – Pasirinkau tokį portreto būdą, kad neprašiau jų pozuoti, nesakiau, kaip paimti ir laikyti savo nuotraukas, tik sustačiau šviesas ir užfiksavau juos tokius, kokius jie patys save norėjo matyti. Taigi tos nuotaikos ir tie žvilgsniai yra tik jų.“
Nors menininkę nuo vaikystės su visais keturiais fotografijos vilkais sieja artimi, šeimyniški ryšiai, iki šiol ji buvo fotografavusi tik savo tėtį. Todėl šis projektas „Keturi“ M.Požerskytei suteikė galimybę pirmą kartą įamžinti savo tėtį kartu su garsiais ilgamečiais draugais ir kolegomis.
„Po fotosesijos visi kartu nuvažiavome pas Antaną Sutkų į namus, kur jie toliau bendravo, o man leido juos fotografuoti. Taigi turiu dar daugiau įsimintinų nuotraukų iš šio susitikimo“, – šypsojosi menininkė.
Į projekto pristatymą atvykęs A.Sutkus juokavo, kad jis vienas atstovauja visiems projekto herojams, nes kiti neturi tokios lazdos kaip jis ir todėl negalėjo ateiti.
„Dėkoju už tą gerą sumanymą – geriau tada visi susirinko, nei dabar. Prisipažinsiu, iš pradžių nepatikliai į tai žiūrėjau, bet po to pagalvojau – reikia jaunų klausyti ir vėliau viską klusniai vykdžiau, – pasakojo projekto herojus. – Dabar matau, kad šiuo fotografavimu peržengiamas žmogaus portretas, parodoma ta energija, kuri tvyro už tų visų keturių ar tarp jų. Sakyčiau, kad tai gali pradėti naują komandinių portretų seriją.“
