Antradienį kultūros ministras Simonas Kairys susitiko su vienu iš paminklo A.Smetonai „622522“ idėjos kūrėjų G.A.Sakaliu ir aptarė klausimus, susijusius su paminklo A.Smetonai įgyvendinimu.
„622522“ projektą kūrė G.A.Sakalis, Kazys Venclovas bei Indrė Rakauskaitė. Paminklas planuojamas statyti Vilniuje prie Gedimino prospekte 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės.
Anot ministro, galutinio sprendimo dėl paminklo statymo kol kas nėra.
Jei paminklas liks nerealizuotas, jo požiūriu, ateityje bus problemų.
„Klausimai, ar kas nors tinka, ar ne, turėtų būti keliami pačioje pradžioje, o ne tada, kai viskas yra įvykę. Jeigu bus apsispręsta nerealizuoti šio projekto, Kultūros ministerija mato, kad turėsime problemų kviesdami menininkus dalyvauti tokiuose konkursuose“, – komentavo S.Kairys.
Kaip sakė G.A.Sakalis, Kultūros ministerija jį išgirdo.
Daugiau kritikos jis pažėrė Vilniaus miesto savivaldybei bei savivaldybės tarybos nariui Gediminui Jauniui.
Tiesa, pokalbio pradžioje G.A.Sakalis perfrazavo filosofo Alvydo Jokubaičio mintį – mes tiek išlaisvėjome, kad mums reikia pradėti ieškoti išsilaisvinimo iš to išlaisvėjimo. Ją prašė būtinai pacituoti.
„Dabar visi pasidarė tokie specialistai, kad gali sustabdyti ir Sapiegų parko projektą. Tą patį šiandien sakiau ir kultūros ministrui – kokia gi būtų situacija, jeigu Vilniaus savivaldybės tarybos narys Gediminas Jaunius ateitų į operacinę ir nuolat širdis operuojantį chirurgą imtų mokyti, kaip dirbti… O mes dabar jau gyvename tokioje stadijoje. Kokio lygio ta operacija bebūtų, specialistas ją padarys gerai. Tačiau kyla prasmės klausimas, nes G.Jaunius vis tiek užneš bacilą.“
Anot G.A.Sakalio, užsakymo jis laukė pusę metų. „Kuo daugiau pasitikėti, jei nei Vyriausybe?“ – klausė jis.
Pasiteiravus, ar iš valdžios institucijų jau girdėjo apie tolimesnius projekto įgyvendinimo planus, menininkas ją lygino su Lukiškių aikštės situacija. 15min primena, kad Audriaus Labašausko skulptūra „Laisvės kalva“ spalio pabaigoje Apeliacinio teismo buvo pripažinta oficialia konkurso nugalėtoja.
„Galbūt iš nežinojimo ar nepatirties buvo paskelbtas antrasis konkursas, – teigė jis. – Tai absurdiška situacija, kurioje lieki tarsi apgautas. Pirmasis dalyvavai konkurse, laimėjai, tačiau skelbiamas antras konkursas, ateis kitas asmuo, jis jau matė, ką tu padarei gerai, blogai, ir bandys formuoti savo darbą pagal visuomenės nuomonę. Kur dėtis tiems, kas dalyvavo pradžioje? Kas čia per konkursai?“
G.A.Sakalio požiūriu, A.Smetonos asmenybės dviprasmiškumą galima įprasminti įvairiais būdais. „Šią skulptūrą galima nulipdyti kaip norite. A.Smetoną įamžinus mažesnėje erdvėje nei Vincą Kudirką, kiltų meninis konfliktas… Todėl šioje vietoje buvo reikalingas naujoviškas požiūris ir G.Jaunius turi suvokti, kad pati savivaldybė šią erdvę iš 14 kitų ir išrinko. Tą buvo galima iškomunikuoti ir prieš tai.
Mūsų kurtas darbas atspindi A.Smetonos dviprasmiškumą – niekas neginčija jo literatūrinės, edukacinės veiklos. Jeigu kas nors ja bus nepatenkintas, tai gali ateiti ir paspardyti. Prašau.”
Anot jo, šia skulptūra iš tiesų ir surastas šio dviprasmiškumo sprendimo būdas. „Kodėl kūrinys turi būti klasikinis kaip koks Basanavičius? Mes pasirinkome tokį ir įtilpome į visas nurodytas sąlygas. Be to, į mūsų sukurtą darbą galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų: žiūrėdamas pro ažūrinę kompoziciją, pamatysi Smetonos viziją, iš kairės ir dešinės pamatysi sukurtą Lietuvą. O kokia ji… Žodžiu, į šį darbą sukišta labai daug semantikos.“
G.Jaunius: Problema ne skulptorius, o procesai, kuriuos valdė Kultūros ministerija
Pažymėjęs, kad kalba istorinės komisijos vardu, G.Jaunius 15min teigė:
„Norėčiau sugrąžinti visus prie šio reikalo esmės. Vilniaus savivaldybės atstovai buvo pakviesti į to meto ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio darbo grupę, kuriai vadovavo vicekancleris Deividas Matulionis. Ten diskutavome dėl kelių dalykų – kur galėtų būti įamžintas prezidentas A.Smetona bei kokia forma tai turėtų būti padaryta.
Todėl manome, kad konkursą reikėtų paskelbti iš naujo.
Siūlėme ir prezidentūros kiemą ir kitas vietas. Galiausiai visi sutarėme, kad vieta, kuriai buvo paskelbtas konkursas, visiems tinkama, bet turės būti išpildytos tam tikros sąlygos. Skulptūra turi atitikti šiuolaikines įpaminklinimo tendencijas bei būti atviras, žmones įtraukiantis kūrinys.
Problema ta, kad Vilniaus savivaldybės atstovai ten įtraukti nebuvo. Be to, nepakako laiko, apskritai konkurse nebuvo sulaukta pakankamai gausaus dalyvavimo, o laimėtojo sprendimai neatitinka mūsų lūkesčių. Todėl manome, kad konkursą reikėtų skelbti iš naujo.“
Pašnekovas tikino, kad kritika nėra nutaikyta prieš konkretų menininką, tačiau dar ankstesnėje Kultūros ministerijoje procedūros buvo susidėliojusios taip, kad „Vilnius liko už durų“.
Kaip prieš tai minėjo G.A.Sakalis, situacija jam sukėlė finansinių problemų. „Tikiu, kad taip ir yra. Ir tai yra Kultūros ministerijos atsakomybė. Tačiau kalbant apie istorinę atmintį, skuba <…> yra labai pavojingas dalykas. Turėtume pagalvoti, kokią žinią siunčiame šiandienos visuomenei ir ateities kartoms.“
G.Jauniaus požiūriu, apie A.Smetoną reikėtų kalbėti kaip apie modernios Lietuvos kūrėją, o ne diktatoriškų niuansų turėjusį prezidentą.
Aš nesiimsiu vertinti konkretaus sprendimo, nes nesu menotyrininkas.
15min domėjosi, kurioje projekto „622522“ vietoje, G.Jauniaus požiūriu, A.Smetonos asmenybė išreiškiama netinkamai? „Aš nesiimsiu vertinti konkretaus sprendimo, nes nesu menotyrininkas. Tai nėra mano profesija. Aš kalbu apie principus ir kaip pats sprendimas įsipiešia į aplinką. Kalbu ne apie apie grožį ir meniškumą, nors dėl paties sprendimo, meninės vertės komisijoje skambėjo ir kritiškų pastabų.“
„Tačiau erdvėje, kurią darbo grupėje pasirinkome, [reikėjo laikytis kelių aspektų]. Pirma – reikėjo vengti aukštos vertikalės, paisyti aplink esančių sferų bei jų kuriamų scenarijų. Šis darbas, kurį matome dabar, yra pačią erdvę uždaranti vertikalė. Mano ir kai kurių ekspertų galva, ji konkuruoja su netoliese stovinčia Vinco Kudirkos skulptūra. Vėlgi, nenorėčiau, kad mes dabar susikoncentruotume ties pačiu menininku, kuris savo pasiūlymą pagrindė nustatytomis taisyklėmis. Problema ne skulptorius, o procesai, kuriuos valdė Kultūros ministerija“, – tęsė G.Jaunius.
