– Tai jau 4-asis Vilniaus galerijų savaitgalis. Kaip vertini šio renginio raidą ir įtaką sostinės kultūriniam gyvenimui?
– Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos inicijuotas renginys kiekvienais metais auga, plečiasi ir tampa vis labiau laukiamu greta kitų didelių sostinės kultūrinių iniciatyvų. Nors Vilniaus galerijų savaitgalis kasmet išlaiko panašų formatą, jį lydinti programa leidžia lankytojui atrasti vis ką nors naujo ar netikėto. Svarbu paminėti ne tik visos organizatorių komandos ar rėmėjų – Lietuvos kultūros tarybos ar Vilniaus miesto savivaldybės indėlį, bet ir aktyvų pačių meno galerijų bei parodinių erdvių įsitraukimą.
Šiandien dar kiek anksti pamatuoti šio renginio tiesioginę įtaką sostinės kultūriniam gyvenimui, tačiau tokie renginiai miestui yra neabejotinai svarbūs ir reikšmingi. Tai rodo, jog sekame pasaulines tendencijas, įrašome Vilnių į tokių renginių žemėlapį. Be viso to, Vilniaus galerijų savaitgalis atliepia edukacinius tikslus – prisideda prie šiuolaikinio meno sklaidos, padeda mažinti kultūrinę atskirtį, griauna stereotipus ir padeda prisijaukinti parodinį gyvenimą.
– Kas yra pagrindinė Vilniaus galerijų savaitgalio auditorija ir kaip stengiamasi ją pasiekti?
– Vilniaus galerijų savaitgalį, kuris primena kelias dienas trunkantį festivalį, stengiamės paversti patraukliu rečiau besilankantiems meno renginiuose. Pirmiausia siūlome tiesiog užsukti į galerijas, sužinoti kur jos yra. Papildomų renginių programą sudarome tam, kad lankytojai neliktų tik stebėtojais, kad įsitrauktų, sužinotų ką nors naujo apie šiuolaikinį meną, jo procesus. Šiemet programoje numatyta daugiau negu 20 susitikimų su menininkais ir kuratoriais, diskusijos ir ekskursijos. Tai proga ne tik pamatyti, bet ir apmąstyti meną.
– Sudarinėjant programą tau teko intensyviai bendrauti su galerijomis. Kaip vyko jų sutelkimo procesas? Ar galerijos mato tokio renginio poreikį ir naudą?
– Dalyvių sutelkimo procesas kiekvienais metais kelia nemažai iššūkių. Tenka ieškoti kompromisų norint suderinti bendrus renginio, jame dalyvaujančių meno erdvių ir jose pristatomų menininkų interesus. Kita vertus, daugeliui šiuolaikinio meno lauko dalyvių Vilniaus galerijų savaitgalis yra laukiamiausias meno renginys. Kai kurios galerijos ar mažesnės meno erdvės susilaukia penkiais ar net dešimt kartų daugiau lankytojų negu įprastai. Susidomėję lankytojai pradeda lankytis parodose ir vėliau.
– Šiemet renginyje pristatomos 25 galerijos, meno centrai, įvairios ekspozicinės ir projektų erdvės ne tik sostinės centre, bet ir už miesto. Kokiu principu jos atrenkamos?
– Vilniaus galerijų savaitgalis orientuojasi į šiuolaikinio meno sklaidą, todėl kuruotame renginyje pristatomos ne visos mieste veikiančios galerijos ar muziejai. Tai įprasta paktika ir kituose galerijų savaitgalius organizuojančiuose miestuose, juolab, kad Vilnius turi įsitvirtinusią „Kultūros naktį“, o visoje Lietuvoje puikiai prigijo „Muziejų naktis“.
Kasmet renginyje pristatomas galerinis žemėlapis keičiasi, plečiasi ir suteikia progą šiuolaikinį meną atrasti visai netikėtose vietose ar net už miesto ribų. Pavyzdžiui, Naujoje Vilnioje įsikūręs Dūmų fabrikas kvies aplankyti grupinę parodą „Meno salos“. O norintys ištrūkti iš miesto galės nukeliauti į Lentvarį, kur jau trečius metus „Lietuvos geležinkeliai“ leidžia atverti traukinių depą ir ten surengti parodą.
– Organizuojant šį renginį, ko gero, lengviau pastebėti meno scenos pokyčius. Kokias naujienas Vilniaus galerijų savaitgalis pristatys šiemet?
– Vilniaus galerijų savaitgalio metu duris lankytojams atvers nauja galerija „Atletika“. Tai viena iš Vitebsko gatvėje besikuriančio kultūros komplekso „Sodas 2123“ erdvių. Bendruomeniškumo ir savivaldos principais veikiančioje erdvėje bursis per keliasdešimt įvairių sričių kultūros kūrėjų ir tyrėjų, kurie savo praktikose eksperimentuoja, ieško netikėtų formų ir reaguoja į naujausias kultūrines, socialines, geopolitines, ekologines aktualijas. Nors šis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos inicijuotas ir kuruojamas kultūros kompleksas oficialiai atsidarys 2020-ųjų pavasarį, galerijų savaitgalio lankytojai jau galės sudalyvauti parodos atidaryme, diskusijoje, ekskursijoje ir koncerte.
– Pernai ryškiu Vilniaus galerijų savaitgalio motyvu buvo garsas – tiek pats garso menas, tiek galerijomis virtusios muzikinės erdvės, tiek diskusijos apie tai, kaip visuomenėje pagarsinti šiuolaikinį meną. Į ką dėmesį sutelksite šiemet?
– Garso motyvas pernai atsirado kaip gražus sutapimas su paties renginio idėja ir tikslu – tai šiuolaikinio meno procesų sklaida, galerijų ir erdvių viešinimas, kalbėjimas apie tai garsiai ir daug bent kartą metuose. Pastebėjome, kad renginio tema natūraliai atsirado ir šiemet, tačiau ne bandant dirbtinai subendravardiklinti gana skirtingus galerinius įvykius, bet stengiantis įkontekstinti patį galerijų savaitgalį kaip kultūrinį reiškinį. Klausiant, kokia jo funkcija, reikšmė, ką jis gali fiksuoti ir apibendrinti? Tai lyg proga patyrinėti savotišką galerinę ekosistemą ir jos narius.
Be to, susieti kultūrinius produktus su biologinėmis sąvokomis bei apmąstyti tarpusavio ryšius atrodo nebeišvengiama ekologinės krizės akivaizdoje.
Šis talpus ekosistemos terminas puikiai tiko galvojant ir apie galerinę apykaitą – kas keičiasi atsiradus naujiems dalyviams, tokiems kaip MO muziejus, arba išnykstant, mutuojant seniau susikūrusioms institucijoms? Šiems klausimams aptarti galerijų savaitgalio pirmąją dieną, ketvirtadienį, ŠMC skaitykloje organizuojama diskusija.
Šis judėjimas ratu ir vaidmenys, kai naujas keičia seną, o nematoma tampa matoma atsispindi ir kai kuriose parodose. Pavyzdžiui, penktadienį ŠMC atidaroma labai įdomi grupinė paroda „Kas tas Werneris?“, kurioje pristatomi žmonės ilgą laiką bendradarbiavę su žymiais menininkais, bet taip ir likę jų šešėlyje.
Be to, susieti kultūrinius produktus su biologinėmis sąvokomis bei apmąstyti tarpusavio ryšius atrodo nebeišvengiama ekologinės krizės akivaizdoje. Šia tema edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupert“ ketvirtadienio vakarą vyks „eko-seksualių“ menininkių Beth Stephens ir Annie Sprinkle filmo peržiūra apie jų vykdytą aplinkosaugos kampaniją.
Tad jei galerijas suvoksime kaip gyvus ir kintančius organizmus ar net skirtingas rūšis, tai šiųmetis Vilniaus galerijų savaitgalis galėtų būti savotiška biogeografija, tyrinėjanti ekspozicinių erdvių paplitimą ir procesus, istorinius susikūrimo faktorius.
– Užsiminei apie galerinių įvykių viešinimą ir sklaidą. Ar galima sakyti, kad Vilniaus galerijų savaitgalis prisideda ir prie meno komunikacijos pokyčių?
– Manau, kad šis renginys tikrai padeda keisti požiūrį į meno komunikaciją. Dažnai tenka susidurti su dviem nuostatomis. Viena iš jų – meno populiarinimui skirta komunikacija dažnai subanalina požiūrį į meną. O kitoje pusėje atsidūrusiam retesniam parodų lankytojui komunikuojama žinutė lieka neperskaitoma. Žinoma, negalima sakyti, kad taip yra visur ir visada, bet ši priešprieša gana dažna.
Neretai jaučiamą meno komunikacijos stygių sąlygoja tiek kultūros politika, meno komunikacijos specialistų trūkumas, lėšų stoka ir kt. Atsižvelgiant į šias išvardintas problemas, manau, kad galerijų savaitgalis stengiasi įvesti meno komunikacijos pokyčius. Nors renginys siekia populiarinti šiuolaikinį meną, stengiasi išlaikyti savitą charakterį, vizualinį identitetą ir kokybišką programą.
Šio balanso ieškojimas organizuojant meno renginius yra sudėtingas procesas, tačiau svarbus pačiam kultūros laukui. Kaip vieną iš nedidelių meno komunikacijos pokyčių išskirčiau galerijų žemėlapio programėlę, kuri startuos kartu su galerijų savaitgaliu ir tikimės, jog padės lengviau sekti meno įvykius, skatins kultūrinį turizmą.
– Bent 12 parodų atidarymai, dar tiek pat jau veikiančių parodų ir ekskursijos po jas, susitikimai su menininkais, diskusijos, koncertai ir performansai. Kaip spėti viską pamatyti per keturias dienas? Ar yra kažkas, ką išskirtum, ką būtina pamatyti ir aplankyti?
– Viską pamatyti per keturias dienas sunku, tačiau lankytojams siūlyčiau atkreipti dėmesį į renginius, kurie vyks tik galerijų savaitgalio metu – edukacinės veiklos, susitikimai, diskusijos, performansai ir kt. Renginį simboliškai siūlyčiau pradėti apmąstant galerinę ekosistemą diskusijoje „Vilniaus galerijų ekosistema: naujokai, senbuviai, autsaideriai“ ŠMC skaitykloje. Taip pat nepraleisti progos išgirsti menininkų ir kuratorių pasakojimų apie parodas, nepatingėti nuvykti iki Lentvario, kur vyks dviejų menininkų Arturo Bumšteino ir Linos Lapelytės performansai.
Kviečiu atrasti mažas parodines erdves, tokias kaip „Editorial“, „Autarkia“, „SHCH/ŠC“, „VITRINA & Bench“, „Lokomotif“, ar galeriją namuose „Trivium“. Nespėjusiems aplankyti parodų, siūlyčiau pasidomėti apie jų veikimo laiką ir tai padaryti po savaitgalio. Tikimės, jog šis renginys paskatins kelių dienų susidomėjimą menu paversti ilgalaikiu įpročiu parodose lankytis dažniau.
– Galerijų savaitgaliai tapo svarbiu šiuolaikinio meno įvykiu daugelyje Europos ir pasaulio miestų. Kaip ir bienalės ar mugės, tai dar vienas svarbus renginys meno turistams – užsienio kuratoriams, kolekcininkams, galeristams. Kaip manai, ar Vilniaus galerijų savaitgalis turi perspektyvų tapti tokiu tarptautiniu traukos tašku, diktuoti tendencijas, eksportuoti čia gimstantį šiuolaikinį meną svetur?
– Tikiu, kad tokių perspektyvų renginys ateityje tikrai turi. Galerijų savaitgalį vis dar galima laikyti jaunu renginiu, todėl pagrindiniu tikslu kol kas išlieka prisijaukinti vietinę publiką, skatinti visuomenės susidomėjimą šiuolaikinio meno lauku. Kita vertus, jau kelis metus susilaukiame dėmesio iš užsienio kuratorių ir galerininkų, kurie atvyksta užmegzti pažinčių su vietiniais menininkais ir kuratoriais. Tai leidžia viltis, kad užsienio dėmesys tik didės, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos menininkai tarptautiniuose šiuolaikinio meno renginiuose pastebimi ir įvertinami, tad natūralu, jog bus atsigręžta ir į aplinką, kurioje jie augo bei formavosi.
