2014 m. duris (tiksliau užuolaidas) atvėrė kamerinė erdvė su aukščiausios kokybės koncertiniu fortepijonu „Steinway“, o 2015 m. didžiulė prekyvietės erdvė šalia fontano paversta didžiule koncertų sale, kurioje surengtas ir pirmasis festivalis „Intermezzo“. Tiesa, ir anksčiau čia jau vyko gyvųjų klasikų – Aloyzo Stasiulevičiaus, Rimanto Dichavičiaus ir kt. parodos, atidarytas knygynas, taigi kultūra verslo parke nėra naujiena.
Aukštalipiai, profesūra ir J.Jurkutė
Festivalis „Intermezzo“, pernai surengtas Gariūnuose, iš tiesų stebino atlikėjų gausa (Liepojos simfoninis orkestras, Šveicarijos „Stradivari quartet“ ir kt.) bei žiūrovų įvairove – koncertuose lankėsi net Muzikos akademijos profesūra, o renginius vedė Jurgita Jurkutė.
Tokia transformacija vyko neįtikėtinai greitai: buvo pasamdyti ne tik profesionalūs įgarsintojai, scenos montuotojai (orkestras grojo ant fontano) ar apšvietėjai – šviestuvus palubėse kabino aukštalipiai. Tokiu būdu daugeliui netikėtai sukurta unikali koncertinė erdvė – su intymiu apšvietimu, ekranais ir neįtikėtinai gera akustika, kurią čia atrado smuikininkas Nikita Borisoglebskis, po 2014 m. koncerto kamerinėje salėje nusprendęs pavirkdyti smuiką ir erdvėje šalia Gariūnų verslo centro fontano.
Šių metų Gariūnų verslo parko koncertų salės sezono pradžios koncertas rengiamas rugsėjo 29 d. Čia vėl erdves virpins Liepojos simfoninis orkestras su pianistu Kasparu Uinsku, pasaulinio garso smuikininku Valerijumi Sokolovu. Koncertas ir vėl – nemokamas. Scena – ir vėl specialiai sumontuota šiam vieninteliam sezono atidarymo koncertui. Todėl renginio reklama salės šeimininkams rūpintis nebereikia. Vienintelis rūpestis – kaip salėje pastatyti kuo daugiau kėdžių, kad tilptų visi norintys.
Gariūnų vadovas muziką lygina su kosmosu
Gariūnų verslo centro vadovas Ramūnas Šeduikis sako, kad nereikia stebėtis Gariūnų metamorfozėmis. Nes Lietuva – stebuklų šalis. Tik ne visi stebukladariai vienodi. Išgirdęs žurnalisto pasiūlymą į muziką investuojamus (tiksliau – „merkiamus“) pinigus išleisti kokiam nors savo gyvenimo džiaugsmui (pavyzdžiui, nuskristi į kosmosą), Ramūnas juokiasi, kad muzika jam ir yra pats tikriausias kosmosas. Ir jie su Kasparu toje kosminėje erdvėje nuolat gyvena.
„Muzika juk irgi yra kosmosas. Juk tie kompozitoriai, kurių muzika išliko iki šių dienų, yra didžiausi genijai, kurie yra tarpininkai tarp Dievo (Kosmoso) ir žmogaus. O galimybė dalintis didžiausiais jų pasiekimais – vienas didžiausių džiaugsmų“, – antrina pianistas Kasparas Uinskas.
Menas padarys žmones laimingesnius?
„Galvojame, kad įmanoma sukurti tokią grandinę: jei tu padedi kažkam gyvenime, tai ir kitas žmogus gal norės kažkam padėti? Tai gal tokiu būdu ir mes kada nors konkuruosime su Danija ir Norvegija dėl laimingiausių žmonių šalies vardo? – samprotauja R.Šeduikis. – Juk ne kiekvienas gali nusipirkti bilietus už 30-40 Eur. Ypač atšalus orams, kai buitis daugeliui tampa prioritetu".
Be to, anot Ramūno, visa Gariūnų verslo parko logika – amžinas ėjimas prieš srovę. Todėl pagrindinis tikslas – už dyką suteikti žmonėms galimybę susipažinti su aukšto lygio atlikėjais, atliekančiais klasikos šedevrus. Ir labai svarbu, kad žiūrovai čia jaustųsi jaukiai, todėl komercinių erdvių atvykę į koncertus nemato – tik salę, instrumentus ir atlikėjus.
Muzika – kaip akis atveriantis stebuklas
„Muzikos akademijoje studijavau akordeono specialybę. Tačiau po antro kurso mečiau, išėjau į verslą. Nes ieškojau laisvės. Tai dabar bent tokiu būdu vėl grįžtu prie muzikos stebuklo“, – atviravo Gariūnų koncertų salės vienas įkūrėjų Ramūnas Šeduikis. Jis lankosi didžiausiuose Europos muzikos festivaliuose, kartais ir pats namuose akordeonu pagroja (bet tik sau, kai niekas kitas negirdi), tokiu būdu išsakydamas pasauliui tai, ko negali žodžiais ir sumažindamas per dieną susikaupusį neigiamą krūvį.
Gyva, genialaus kompozitoriaus muzika net ir nepasiruošusiam klausytojui gali padėti praregėti. Tai ir yra vienas iš muzikos stebuklų.
Pianistas K.Uinskas taip pat gali pateikti ne vieną pavyzdį, kai muzika tapo mažu stebuklu:
„Gariūnų erdvės vakarais būna tuščios. Todėl atvažiuoju čia repetuoti. Kartą man skambinant puikią F.Šopeno baladę, į salę įėjo čia dirbantis vyras. Jis atsisėdo žiūrovų vietoje ir išbuvo valandą. Kai baigiau groti, vyras užkalbino: Klausyk, aš pirmą kartą gyvenime tokią muziką girdžiu – net šiurpuliai per kūną eina. Neįsivaizdavau, kad būna tokių dalykų.
Gyva, genialaus kompozitoriaus muzika net ir nepasiruošusiam klausytojui gali padėti praregėti. Tai ir yra vienas iš muzikos stebuklų“.
„Pabandykite ir jūs namuose pagroti, kai niekas negirdi. Sužinosite apie save daug naujo“, – pritaria Ramūnas Šeduikis. Verslininkas neslepia, kad Gariūnų koncertų salė ir pirmasis surengtas festivalis – tik pradžia. Jei verslas seksis, čia gali atsirasti ir kitas fortepijonas, arfa ar netgi vargonai.
„Tačiau prasmingi dalykai greitai nesidaro, tam reikia įdirbio“, – išsisuka nuo tiesaus atsakymo, kada Gariūnuose nuskambės J.S. Bacho „Tokata ir fuga d-moll“. – Jei turėsime tiek pinigų, kad net neturėsime kur dėti, pastatysime ir dar didesnę salę“.
Antrą sezoną – dėmesys Lietuvos talentams
„Kai pernai Gariūnuose rengėme festivalį Intermezzo, buvome tarsi ant adatų. Nežinojome, ar didžioji erdvė bus pilna, ar muzika gerai skambės. Ir kai viskas baigėsi, kai pamatėme, kad ir žinomi atlikėjai iš svečių šalių, koncertuojantys didžiausiose pasaulio scenose, čia jaučiasi puikiai, ta įtampa atslūgo. Juk menininkui svarbiausia – jausti, kad viskas sureguliuota ir jam tereikia galvoti tik apie meną, o ne apie buitines smulkmenas. O šita erdvė dirbo kaip laikrodis. Taigi naujumo aspektas ir tvarka, pilnos salės žiūrovų visus sužavėjo“, – džiaugiasi Kasparas.
Nejaugi niekas netrynė iš nustebimo akių – ar nesapnuoja, matydamas simfoninį orkestrą ant Gariūnų verslo centro fontano?
„Žmonės, kurie pirmą kartą nustebo ir pagalvojo, kad čia kažkoks atsitiktinumas, vėliau suprato, kad užduotas toks tonas – aukšto lygio atlikėjai ir muzika, plati spalvų paletė, skirtingi instrumentai, kompozitoriai“, – aiškina pianistas, skambinęs „Carnegie Hall“ salėje Niujorke, Vašingtono „J.F. Kennedy Center Millennium Stage“, Londono „Wigmore Hall“, Berlyno filharmonijoje ir kitose prestižinėse erdvėse.
Kasparo nuomone, naujoji Gariūnų meno erdvė išsprendė ir dar vieną – publikos elitizmo problemą. Čia gali atvažiuoti visi norintys – nesvarbu pajamos ar muzikinis išprusimas. Žmonės čia važiuoja ne dėl mados ir nejaučia įtampos, kad galbūt kažko nesupras. Ir tuo pat metu gauna aukštos kokybės muzikos dozę.
„Net ir klausydamiesi muzikos čia visi nusileidžia ant žemės ir remiasi į ją dviem kojom“, – juokauja pianistas.
