Savo darbuose derindama fotografijos, teksto, instaliacijos meno teikiamas galimybes, menininkė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, tiria identiteto ir intymumo sąvokas, svarsto laisvę ir kontrolę, pasirinkimus ir prievartą, intymumą ir atstumą.
Iš Paryžiaus gatvių – tiesiai į meno galerijas
Žavesio nestokojanti prancūzė teigia, kad menininke ji tapo atsitiktinai, nes norėjo sužavėti savo tėvą, didelį meno mėgėją ir kolekcionierių, ir neturėjo ką daugiau veikti. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo Paryžiaus gatvėse sekdama nepažįstamuosius. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmety, po septynerių klajonių po pasaulį metų, Sophie grįžo į gimtąjį Paryžių tikėdamasi atrasti save.
Tuo metu jauna 25 metų mergina jautėsi sutrikusi, nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Sekti nepažįstamuosius, vaikštančius Paryžiaus gatvėmis, fotografija bepradedančiai domėtis Sophie tuo metu atrodė geriausias sprendimas – juk nebereikės galvoti, kur eiti ir ką veikti, žmonės visus sprendimus padarys už ją, jai tereikės juos sekti.
Vieną iš persekiojamųjų Sophie nusekė net iki Venecijos, o jos sekimo dokumentacijos, nuotraukos ir užrašai neilgai trukus pažįstamo įžvalgaus meno kritiko dėka peržengė pirmuosius meno galerijų slenksčius. Menininkė juokauja, kad šiuolaikinio meno galerijoje pirmąkart apsilankė ne žiūrėti darbų, o juos eksponuoti.
Menas, trinantis ribas tarp viešumo ir privatumo
Sophie Calle kuriamas menas – tai nesibaigiantis žaidimas, kuriame išnyksta ribos tarp realaus gyvenimo ir pramano, viešumo ir privatumo. Menininkė visapusiškai pasineria į kuriamus projektus. Dėl savo meninių eksperimentų ji yra dirbusi sekle, viešbučio kambarine, striptizo šokėja. Panašu, kad nėra nieko, ko menininkė negalėtų padaryti dėl įdomios idėjos.
Kartą ji pasiūlė rašytojui Pauliui Austeriui, kuris jos gyvenimo faktus buvo panaudojęs kuriant vieną iš savo knygos „Leviatanas“ („Leviathan“, 1992) herojų, „atiduoti“ vienus savo gyvenimo metus, per kuriuos ji būtų dariusi viską, ką šis būtų apie ją užrašęs. Šis, pabijojęs atsakomybės už tokio eksperimento pasekmes, atsisakė drąsaus menininkės pasiūlymo. Tačiau Sophie Calle baimių neturi, žaismingai menininkė žvelgia kone į viską.
Buvusio vaikino išsiskyrimo laišką ji pavertė meno kūriniu, atiduodama jį interpretuoti įvairioms savo srities specialistėms, apie kitą išsiskyrimą ji parašė knygą, nuotraukomis ir užrašais įamžindama kiekvieną dieną nuo išsiskyrimo iki susitaikymo su praradimu. Neseniai menininkė parašė knygą, įkvėptą jos mamos, tėvo ir katės mirčių, ir jau dabar yra suplanavusi savo laidotuves, kurios bus nemažiau išskirtinės nei visas menininkės gyvenimas.
Sophie prisipažįsta, kad netektys ir skaudžios patirtys ją domina, o ne atgraso, tačiau pagrindinė jos kūrinių ašis – gyvenimas ir gyvenantieji. Galbūt kaip tik tai daro menininkės kūrybą įdomią kiekvienam, net ir tiems, kuriems šiuolaikinis menas tolimas ir nesuprantamas. Žaisminga, bet intelektuali, konceptuali, bet suprantama kiekvienam, ji žavi, šokiruoja ir verčia susimąstyti.
Lietuvoje su Sophie Calle projektu bus galima susipažinti jau šį rudenį per 11-ąją Kauno bienalę. Bendradarbiaujant su kolekcionieriumi iš Frankfurto Walter Kuna ir Berlyno modernaus meno muziejumi, vienoje iš bienalės parodų Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamas 1996 m. Berlyne įgyvendintas fotografijos projektas „Atsitraukimas“ (angl. „Detachment“). Šiame kūrinyje menininkė, pasinaudodama vietinių žmonių prisiminimais, permąsto nugriautų paminklų ir jų po savęs paliktos tuštumos reikšmę.
Parodų ATEINI AR IŠEINI?, IŠ KO PADARYTI PAMINKLAI ir Sophie Calle DETACHMENT atidarymas: 2017 m. rugsėjo 16 d. 18 val. \ Kauno paveikslų galerija, (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)
