„Saulėtosios naktys“ – festivalis, kuris save pristato kaip ekologišką, nekomercinį ir idėjinį. Renginį, suburiantį menininkus, muzikantus ir šiaip gerus žmones. Nesvarbu, kokios srities menas, jis vis tiek yra bendravimas.
Festivalis vyksta privačioje sodyboje Gataučių kaime. Kadaise šioje sodyboje veikė arklių pašto skyrius. Įvairiausi senosios sodybos reliktai – nuo durų vyrių iki pakinktų detalių – puošia sodybos vidines ir išorines sienas. Dabar čia gyvena ir įvairiausio plauko menininkus buria Saulius Bagdonavičius.
Neišvykdamas iš savo kaimo, senis pasaulį suvokia geriau už tuos, kurie dedasi jį valdantys.
Tarp autentiškų senojo namo daiktų yra gausybė šiuolaikinio meno atributų. Juos čia paliko menininkai iš daugybės šalių.
Laikrodis, rodantis vienintelį laiką „dabar“. Lesyklėlė su slavišku raginimu ten padėti rastus daiktus, sostinės Užupio Respubliką primenantys užrašai ant medgalių: „administracija“, „postas“, Gyvenamojo namo sienos taip pat yra ištisas tapybos meno kūrinys.
– Kaip atsirado „Saulėtųjų naktų“ sodyba?
– Po kelionių. Kai pamačiau daugiau pasaulio, kai susipažinau su įdomiais žmonėmis, užsimaniau kažką panašaus sukurti pats. Kodėl Joniškis? Čia gimiau ir augau. Taip sutapo, kad ir sodybą čia įsigijau, nors tuo metu jau gyvenau Vilniuje. Dabar gyvenu tarp šių dviejų miestų, bet drauge esu ir viso pasaulio gyventojas.
– Kokios kelionės įkvepia?
– Su draugais keliauju dviračiais. Nuvyksti į šalį ir važiuoji per daug negalvodamas, kur sustosi. Taip patiri daug nuotykių, aplankai netikėtas vietas, sutinki nuostabių žmonių. Mėgstamiausi mano kraštai – Ukraina, Gruzija, Moldova, Baltarusija.
Turiu galvoje kaimus, o ne sostinės blizgesį. Atokiame Gruzijos kaime sutikau labai seną, bet labai išmintingą žmogų. Supratau, kad jis, neišvykdamas iš savo kaimo, pasaulį suvokia geriau už tuos, kurie dedasi jį valdantys.
Kaimas kažkuo primena mūsų Rusnės salą, nes pavasarį patvinęs Dniepras jį atskiria nuo pasaulio.
– Kodėl būtent dviratis?
– Tai pats geriausias transportas. Kuro nereikia, esi nepriklausomas, pravažiuoji arba prasineši jį bet kur. O dėl maršruto nesuku galvos – jis gausis savaime.
Šiek tiek paplanuojame vos nuskridę į šalį ir išlipę iš lėktuvo, o toliau – kaip Dievas duos. Vilniuje užsiimu dviračių remontu. Turime nemažai nuolatinių klientų.
– Kas tie „taburetininkai“?
– Šį kaimą atgaivino keturi vyrai. Kaimas galėjo visai pranykti, tačiau, sėdėdami prie stalo, sugalvojo neįtikėtiną dalyką. Jie nusprendė keturias taburetes, ant kurių jie sėdi, įbetonuoti prie kiekvieno iš keturių pasaulio vandenynų. Taip ir padarė. Bekeliaudami surado daugybę bendraminčių, draugų.
Galiausiai tai virto pasaulinio lygio menininkų festivaliais šiame kaime, kuris jau turėjo mirti.
