„Taste the street“ (liet. – paragauk gatvės) tinklaraštį kuriantis 23 metų Dainius Ščiuka fotografijos profesionalų Lietuvoje laikomas jau patyrusiu. Tiek, kad galėtų vesti seminarą per SNAP fotofestivalį, kuris vyks kovo 15 dieną. Jaunuolis sako, būtent dėl glaudžios fotografų bendruomenės Lietuvoje jam dirbti smagiau. Todėl ir nepasiliko Didžiojoje Britanijoje, kurioje sėkmingai baigė fotografijos studijas. Ir kurioje jo darbai kelis kartus buvo įvertinti tarptautiniame konkurse “Young people in the 21st Century”.
– Tave galima pavadinti gatvės sociologu – fotografuoji ir dokumentuoji žmones. Kodėl nelikai Didžiojoje Britanijoje, kur per akis medžiagos ir inspiracijų fotografijoms?
– Patiko ten studijuoti, bet čia – smagiau. Norisi prisidėti prie fotografijos kultūros kėlimo. Be to, Didžiojoje Britanijoje gyvenau Portsmute (angl.Portsmouth) – miestelyje, kuriame fotografija nėra labai vertinama, kaip menas. O Londone reiktų daug kraujo pralieti, kad prasimuštum, taptum žinomu ir vertinamu. Iššūkių nevengiu, bet suprantu, kad dabar mano vieta Lietuvoje.
– Ar atsisakius multikultūrinės aplinkos, Vilniuje, Kaune, kuriame gyveni, tau nėra per daug nuobodu?
– Teisybė, čia fotografuoti gatvėje nėra taip įdomu, kaip Londone. Todėl stengiuosi dažnai išvykti pafotografuoti į užsienį – kas du mėnesius. O Lietuvoje labiau būnu studijoje užsidaręs, fotografuoju portretus. Tiesa, neseniai mane vėl į gatves sugrąžino naujas projektas – fotografuoju lietuviškam tinklaraščiui www.tryon.lt.
– Kaip turi atrodyti žmogus, kad patrauktų tavo akį gatvėje?
– Pagal nuotaiką, šypseną atsirenku. Žmogus turi atrodyti nenuobodžiai. Pradėjęs projektą, akimis ieškodavau personažų – tikrųjų gatvės stiliaus atstovų, kurie atrodo labai išskirtinai. Vėliau įvairesnius pradėjau fotografuoti. Žmogus gali būti ir įprastai madingas ar kažkuo patrauklus.
– Kodėl žmonės mėgsta žiūrėti kitų žmonių fotografijas iš gatvės?
– Manau, mums smalsu stebėti kitus. Pakomentuoti kito išvaizdą, net pasijuokti ar pasisemti sau idėjų. Tyrinėti vieni kitus, manau, yra mūsų žmogiška prigimtis.
– O ką pats nori pasakyti visuomenei savo fotografijomis – ar esi susiformulavęs sau filosofinę misiją?
– Man patinka parodyti, kad mes visi esame ir skirtingi, ir panašūs tuo pačiu metu. Būna, sutinku susireikšminusių žmonių, kurie galvoja, kad jų aprangos stilius yra labai išskirtinis. Bet po daugybės fotografavimo valandų įvairiuose Europos miestuose galiu pasakyti, kad vistiek atsiras kitas, ir dar kitas žmogus, kuris atrodo labai panašiai. Net savo diplominiame darbe tokių, neva unikalių stileivų, nuotraukas sudėjau šalia viena kitos. Specialiai, kad parodyčiau, jog net ir individualumas yra nevienetinis.
– Esi fotografavęs Londone, Italijos, Portugalijos miestuose. Ar stilingi ten, ir stilingi Lietuvoje – skiriasi?
– Panašūs esame. Tiesa, man atrodo, kad Lietuvoje jaunimas labiau eksperimentuoja su savo apranga, nei Anglijoje. Ten visi daug metų apsiperka dideliuose rubų tinkluose, tokiuose kaip H&M ir kituose, todėl jų apranga suvienodėjusi. O Lietuvoje matau, kad jaunimas mėgsta panaršyti tarp vintažinių rūbų, atrasti tikrai išskirtinę aprangos detalę. Bet, pripažįstu, tokių yra mažai. Tačiau, užsienyje yra daugiau iššaukiančiai besirengiančių – su spalvotais plaukais, keistos formos rūbais. Lietuvoje tokių kraštutinumų retai pamatysi. Mes vis dar bijome drąsiai eksperimentuoti, mums vis dar svarbi kitų nuomonė.
– Dabar populiarėja formatas: nufotografuoti žmogų gatvėje ir trumpai jo ko nors paklausi (“Facebook" yra pilna tokių puslapių: “Humans of New York”, “Humans of Berlin” ir kiti). Fotografas Algis Kriščiūnas Lietuvoje pradėjo projektą “Happy 365” – gatvėje žmonių klausia, kas juos daro laimingais. Kokio klausimo tu paklaustum savo fotografuojamų personažų?
– Mąsčiau, gal reiktų pakalbinti fotografuojamus žmones. Tačiau esu vizualistas. Man patinka, kai nuotraukoje iš detalių susikuria istorija apie žmogų. Kiekvienas ją interpretuoja skirtingai, palieku laisvę žiūrovo fantazijai. Man taip įdomiau.
– Ar tikiesi gatvėje nufotografuoti žinomų žmonių?
– Nuotrauka su žinomu žmogumi man pasitarnautų kaip reklama. Tačiau aš to nesureikšminu. Mane inspiravęs, jau kokius keturis dešimtmečius dirbantis gatvės fotografas iš Niujorko Bill Cunningham irgi elgiasi taip pat. Žinomi žmonės tikisi, kad jis bevažiuodamas gatve savo dviračiu juos pastebės ir nufotografuos. Tačiau jam tai nerūpi – jis fotografuoja stilingus. Jei žvaigždė gatvėje nekaip atrodo, jo objektyvas į ją nenukryps.
– Užfiksavai šimtus veidų gatvėje – kurį atsimeni iki šiol?
– Tą, kuris yra ant mano diplominio darbo viršelio. Anglijoje mėgdavau fotografuoti naktinį gyvenimą. Vieną vakarą sutikau girtą, bet stilingą vyruką. Paprašiau, kad leistų nufotografuoti. Jis mielai pozavo, vaidino man Hamletą. Po kurio laiko nuotrauką atspausdinau, ją pakabino mano universiteto koridoriuje. Pasirodo, tas nufotografuotas vaikinas mokėsi tame pačiame fakultete, kaip ir aš. Kai jis pamatė nuotrauką, net neatsiminė, kada buvo nufotografuotas. Po to aš jam tą nuotrauką padovanojau.
– SNAP fotofestivalyje pasakosi apie gatvės fotografiją. Ar turėsi konkrečių patarimų norintiems fotografuoti žmones mieste?
Mano seminaras bus labai konkretus (šypsosi). Daug kalbėsime apie psichologiją, kaip gatvėje prie žmogaus prieiti, kaip paprašyti jo nusifotografuoti. Tai ir man, ir kitiems gatvės fotografams, kaip suprantu, sunkiausia dalis (šypsosi). Bus net praktinė užduotis – eisime į lauką fotografuoti žmonių.
Dainių Ščiuką sutiksite kovo 15 d. LITEXPO parodų centre, kur jau 7 kartą vyks didžiausias renginys fotografijos mėgėjams – fotofestivalis „SNAP“.
