Nuo rugpjūčio 19 d. pradėti festivalio darbai sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio – tokio masto gatvės meno renginys Lietuvoje įvyko pirmą kartą, ir startas iškart buvo tarptautinis. Į jį atvyko Pietryčių Azijoje išgarsėjęs lietuvis menininkas Ernestas Zacharevič, tarptautinėje gatvės meno scenoje vienas geidžiamiausių kūrėjų laikomas amerikietis Markas Jenkinsas su kolege Sandra Fernandez, įdomus kūrybinis duetas „Upperstudio“ (Ivane Ksnelashvili, Gruzija, Sebastiano Maiolino, Italija), o lietuviškąją gatvės meno sceną atstovavo jos senbuvis Antanas Dubra ir talentingas pradedantis kūrėjas Jurgis Tarabilda.
Festivalio organizatoriai iš pradžių turėjo abejonių dėl kūrinių išliekamumo, nes girdėjosi kalbų, kad gatvėse besireiškiantys „tepliotojai“ iškart „užtagins“ piešinius arba pasitaikys kitokių vandalizmo prieš kūrinius atvejų. Tačiau šis festivalis įrodė, kad Vilnius yra menui atviras ir jam subrendęs miestas – praėjus savaitei nuo kūrinių užbaigimo jie visi yra neapgadinti ir laukia žiūrovų reakcijų. Ypač smagu, kad dialogas vyksta, nes be jo neįsivaizduojama kūryba gatvėje. Štai festivalio facebook‘o paskyroje vartotojas Yossarian Zaphod pasidalijo vizualizacija, kuri polemizuoja su Jurgio Tarabildos piešiniu „Think“ Odminių g. Menininkas festivaliui sukūrė darbą, kuris kvestionuoja įsivyravusį stereotipą, kad piešiniai ant sienų yra tik jaunų „tepliotojų“ darbas.
Ernesto Zacharevič kūrinys ant buvusio kino teatro „Lietuva“ jau tapo tarsi nauju Vilniaus „nusifotografuok su ... į įkelk į facebook‘ą“ objektu. Važiuodami ar eidami pro šalį dvi savaites miestiečiai galėjo stebėti ant pastolių dirbantį menininką ir kasdien vis ryškėjantį piešinį. Dvi kyšančios rankos, laikančios virveles, ant kurių žaidžia vaikai, yra ganėtinai simboliškas darbas, nors pats menininkas vienos interpretacijos nesiūlo: „tarp dviejų rankų ištemptų virvių žaidžia vaikai – interpretuokite, kaip norite. Greta užrašas „Lietuva“. Niekas nežino, nei kas bus su tais vaikais, nei kas bus su „Lietuva“ – nei su kabutėmis, nei be jų.“
Festivalio rengėjai, rinkdami ir su menininkais derindami kūrinių vietas siekė rasti rasti apleistus ir labai gerai matomus pastatus miesto centre arba kitaip reikšmingas erdves. Todėl simboliniu pastatu, labiausiai galinčiu liudyti miesto ryšį su menu buvo pasirinkta Rotušė. Komandai „Upperstudio“ tai buvo ir pats įdomiausias pasiūlymas, ir pats sudėtingiausias, kaip vėliau prisipažino menininkai. Mat ką nors sukurti tokioje vietoje yra itin atsakinga, todėl jie pasirinko iš dalies santūrų, tačiau įspūdingą sprendimą – kraštinę dešiniąją koloną apvyniojo aukso spalvos folija. Tokiu būdu menininkai siekė pabrėžti klasicistinio pastato – Rotušės – svarbą.
Taurusis metalas auksas įprastai yra naudojamas interjero ar daiktų apdailai išryškinant jų svarbą. Aukso panaudojimas išorėje tampa reikšmingu funkcijų apkeitimu. Pro šį kūrinį verta praeiti kiekvienam po dienos darbų, kai saulės šviesa krenta būtent ant „auksinės“ kolonos, kitas palikdama šešėlyje. Natūralus apšvietimas susišaukia su Arkikatedros stogo auksiniu kryžiumi, taip pat spindinčiu iš tolo saulei leidžiantis. Beje, miestiečiai šią „auksinę“ koloną jau spėjo praminti smagiai „spindinčiu gruzinišku dantimi“, nepamiršdami abipusės simpatijos gruzinų tautai.
Kitaip nei „Upperstudio“, kurie idėją organizatoriams jau buvo pristatę gerokai prieš prasidedant festivaliui, šiųmetė žvaigždė amerikietis Markas Jenkinsas su kolege Sandra Fernandez galutinę savo kūrinio idėją sugeneravo jau apsistoję Vilniuje ir išvaikštinėję jo gatves. Menininkai sukūrė penkias skulptūras, tačiau nutarė ne visas jas „susodinti“ ant Šiuolaikinio meno centro stogo, kaip buvo planuota. Rugsėjo 6-ąją ten nutūpė tik viena, o kitos „apsigyveno“ mieste. Anot menininko, penkios berankės bejokos žmogaus dydžio skulptūros kiekvieną praeivį turėtų paskatinti susimąstyti ne tiek apie fizinę negalę, kiek apie vienatvę. Šioms skulptūros tikrai pavyko įsilieti į miestą ir tapti dar vienu „nusifotografuok su ...“ objektu. Tačiau keturių pasiklydusių mieste skulptūrų likimas neaiškus – jis priklausys nuo praeivių, kaip jie su jomis elgsis, kokia komunikacija įvyks.
Vėliausiai užbaigtas (dar praeitą savaitę menininkas tobulino sumanymą) festivalio darbas – Vilniaus gatvių senbuvio Antano Dubros šuo ant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės. Darbas geriausiai matomas nuo judrios J. Tumo-Vaižganto g. pusės ir nepalieka abejingų praeivių bei pravažiuojančių. Šis naivus [Aušra, kaip Antano stilių įvardinti...? labai man čia noris] šuo – ne pirmas menininko gyvūnas ant miesto sienų, tačiau Antanas Dubra džiaugiasi, kad festivalio metu galėjo „apgyvendinti“ tokį didelį keturkojį ir skirti jam pakankamai laiko.
