Savaitę trukęs dešimtasis tarptautinis poezijos festivalis „Tai – aš“ prasmingais tekstais ir skambiomis melodijomis džiugino visos Lietuvos, o taip pat ir kaimyninių šalių klausytojus. Per 100 atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio šalių didelių bei mažų miestelių publikai pasiūlė arti 40 renginių.
Vilniaus Mokytojų namuose festivalio metu vyko jaunimo kūrybinės meistriškumo dirbtuvės, per kurias, anot Jono Bagdonavičiaus, jaunieji kūrėjai žaidė kaubojus. Festivalio pabaigos koncerte klausytojai galėjo įvertinti šio žaidimo rezultatus plojimais ir laukiniais šūksniais.
Koncerto klausytojai savo ausimis įvertino, kaip skiriasi ir kuo panaši skirtingų šalių ir kultūrų dainuojamoji poezija. Energija užkrėtė pirmą kartą į festivalį atvykęs bardas iš Brazilijos Vicente'as Freire'as, lyriškai nuteikė švedas Ewertas Ljusbergas, Farerų salų dainius Stanley Samuelsenas, broliai iš Prancūzijos Jacques ir Daniel Anidjar, jau devintą kartą dalyvavimu festivalyje džiaugėsi latviai Arnis, Janis ir Janis Miltinšiai, savitą muziką pristatė ir kiti užsienio svečiai.
„Yra tokia nuomonė, kad geriau verkti pas psichologą, nei juoktis pas psichiatrą. Perfrazavus pasakyčiau – geriau liūdėkime su bardais, nei juokimės su politikais!
Dar audringiau ir nuoširdžiau publika džiaugėsi savo šalies gerai pažįstamais dainuojamosios poezijos atlikėjais, tokiais kaip Andrius Kulikauskas, Saulius ir Jokūbas Bareikiai, Virgis Stakėnas, Domantas Razauskas, Ieva Narkutė, Neda Malūnavičiūtė ir kiti.
Festivalio „Tai – aš“ uždarymo koncerte tradiciškai įteikti du apdovanojimai už indėlį į Lietuvos dainuojamąją poeziją. Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA penktąją Vytauto Kernagio vardo gitarą nusprendė įteikti tam, kuris, anot Rimanto Bagdzevičiaus, „jau seniai yra jos vertas“ – vienam aktyviausių dainuojamosios poezijos populiarintojų Gediminui Storpirščiui.
„Man didelė garbė priimti šią Vytauto Kernagio vardo gitarą. Kai buvau moksleivis, su neslepiamu pavydu žiūrėdavau į Vytauto Kernagio ir Virgio Stakėno vokiškas gitaras – taip norėjau turėti bent ką nors panašaus. Ši gitara – daug geresnė už tas, kuriomis tada grojo Vytautas. Ačiū AGATAI, ačiū maestro“, – pažvelgęs į viršų, dėkojo G.Storpirštis ir tuoj pat su gauta dovana atliko V.Kernagio niekur neįrašytą dainą „Vasaros idilė“.
Trečius metus prizą už kūrybos indėlį į lietuvišką dainuojamąją poeziją įteikė ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra LATGA-A – šiemet jis skirtas poetui Liutaurui Degėsiui.
„Dainuojamoji poezija man imponuoja tuo, kad ji sukuria privataus liūdesio erdves – ne kolektyvinio, kurio mes esame profesionalai, bet privataus, kuris yra labai sveikas. Džiaugsmas yra puikus būdas save pamiršti, o norint prisiminti save – reikia truputėlį paliūdėti, – aiškino kuriantis filosofas. – Yra tokia nuomonė, kad geriau verkti pas psichologą, nei juoktis pas psichiatrą. Perfrazavus pasakyčiau – geriau liūdėkime su bardais, nei juokimės su politikais!“
