Parodos sumanymą inspiravo autorės pažintis su krašto istorija. N. Kvrivishvili sukrėtė lietuviams sovietmečiu tekusi skaudi masinių trėmimų į Sibirą ir kitus periferinius regionus patirtis. Tad Klaipėdoje sukurtas projektas dedikuotas žmonėms, priverstiems palikti savo šalį, atsidurti toli nuo savo gimtinės ir patirti sunkumų.
Batikos technika dekoruotos įvairiaspalvės šilkinės nosinaitės – nostalgiškas meilės, vilties, geresnės ateities simbolis, o drauge – atminties reliktas bei vizualinis asmeninio identiteto įrankis, plėtojantis emociškai paveikų naratyvą. Grafiniai jų apipavidalinimo elementai nesunkiai atpažįstami: čia susipina tradicinės Klaipėdos fachverko architektūros įspūdžiai, grėsmės pajautimas. Menininkė cituoja graikų dramaturgą Eschilą: „Žinau, kaip tremtyje žmogus minta vilčių svajomis.“
1984 m. gimusi N. Kvrivishvili kūrybinėje praktikoje vadovaujasi tekstilės tradicija – audžia rankomis bei dažo skirtingos tekstūros audinius. Anot menininkės, kurią medžiagą rinktis, lemia kūrybinis sumanymas – dažniausiai ji pasitelkia šilką, liną, vilną. Norėdama sustiprinti kūrinio estetiškumą, N. Kvrivishvili spalvą naudoja kaip erdvinę mediją. „Pirmiausia siekiu sukurti darbą, kuris būtų paveikus emociškai, tik po to – racionaliai suprantamas“, – sako kūrėja, kuri taip pat dėsto tekstilės dizaino ir vizualinės kompozicijos programą Tbilisio dailės akademijoje.
Daugelis buvusių N. Kvrivishvili kurso draugų dirba pagal praktišką tekstilės dizainerio specialybę, tačiau ji pati teigia nenorėjusi dalyvauti masinėje gamyboje ir nusprendė rinktis menininkės kelią. „Nepažinęs tradicijų, nieko nauja nesukursi. Kita vertus, įgytą pagrindą gali tranfsormuoti kaip panorėjęs“, – apie tekstilės tradicijų galimybės šiuolaikiniame mene sako parodos autorė.
N. Kvrivishvili Klaipėdoje vieši š. m. liepos 28–rugpjūčio 27 d. Menininkės paroda „Tremtinio lagaminas“ KKKC Parodų rūmuose veiks iki š. m. rugsėjo 21 d.
Projekte „Kelionių agentūra“ dalyvaujantiems rezidentams siūloma reflektuoti Klaipėdos regioną bei miestą, vesti dienoraščius bei „maršrutų apskaitą“, šitaip rezidentūrą prilyginant kultūrinių kelionių agentūrai. Projekto akcentai – utopijos paieškos architektūroje, laiko slinktyse, lyties bei nacionaliniame identitete. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
