Pagal Hanso Christiano Anderseno to paties pavadinimo – „Raudonos kurpaitės“ – pasaką vaikams pastatytas spektaklis atskleidžia netikėtą šios istorijos pusę. Scenoje žiūrovas išvysta tai, ko H.Ch.Andersenas greičiausiai nė nesapnavo, arba labai meistriškai paslėpė po „nekalta“ mergaitės istorija. Gyčio Ivanausko modernizuotose „Raudonosiose kurpaitėse“ netrūksta erotikos elementų bei psichologinės dramos.
Scena
Vieną iš trijų vienodų mergaičių spektaklyje vaidinanti aktorė Judita Zareckaitė, kalbėdama apie pasakos interpretaciją, tvirtino, kad jos nenustebino „toks ekstremalus ieškojimų variantas“.
„Visi vaidmenys yra sudėtingi, kol jų nesurandi. Gytis mums leido naudoti visas priemones. Judesys yra pagrindinė priemonė, nėra teksto, bet galėjome ieškoti ir daryti cirką, muštis, dainuoti - ką norėjome“, – apie spektaklio gimimą pasakojo aktorė. Anot jos, scenos dekoracijos, išmėtyti žaislai ne tik primena vaikystę, bet ir atveria kitą mergaitės pusę.
Tos mergaitės, mūsų personažai, labai atitinka lėlės koncepciją, su ja žaidžia žmonės ir pats gyvenimas su ja žaidžia kaip su lėle. Sakė J.Zareckaitė.
„Tos mergaitės, mūsų personažai, labai atitinka lėlės koncepciją, su ja žaidžia žmonės ir pats gyvenimas su ja žaidžia kaip su lėle“, – sakė J.Zareckaitė. Jai pritarė ir spektaklio režisierius. „Pūkai, žaislai primena vaikystę, o kadangi pasaka sena, sceną padarėme kaip sandėlį – mėtosi lėlės su išlūžusiomis kojomis, pūkai, net nežinia, kas visose ant grindų sukrautose dėžėse. Šias dėžes specialiai užsisakėme, galvojome pasiprašyti prekybos centruose, bet gavome su nelabai tinkamais užrašais“, – juokėsi G.Ivanauskas.
Spektaklio vaizdo projekcijos – tai vokiškos reklamos, CNN naujienų reportažai, rusų kanalai, abstrakcijos. Tokį pasirinkimą G.Ivanauskas aiškino istorijos universalumu. „Mergaitės drama slepiasi turbūt kiekvienoje mergaitėje ir nėra svarbu, Rusijoje ar Vokietijoje ji gyvena. Mergaitę vaidina trys aktorės, o jų galėtų būti ir dešimt, ir dvidešimt, kad tik pavaizduotų žmogaus pasirinkimo laisvę, tai, kas jį valdo, ir pasidavimą prigimčiai“, – kalbėjo kūrėjas.
Kliūtys
„Kai aš ne šokėja, tai turiu tokį dalyką, kai šokame kartu ir turi būti sinchronas, jaučiu stresą. Neturiu įgūdžių“, – atviravo aktorė. Spektaklio režisierius tvirtino, kad kūrybos proceso metu kolektyvui pavyko gražiai apeiti kai kuriuos nesklandumus. „Pradėjome juokauti, kad tai kostiuminė drama, nes vaidmenys dubliuojasi, reikia per trumpą laiką persirengti, tai iš tiesų nėra labai lengva ir sudaro šiokių tokių sunkumų“, – neslėpė G.Ivanauskas.
Visiems aktoriams spektaklio metu tenka apsiauti „raudonomis kurpaitėmis“ – raudonais aukštakulniais, tačiau prie jų šokėjai tvirtina pripratę. „Kai pirmą kartą užsidėjome tuos batus, pabandėme sušokti tą šokį, kurį šokame visi kartu, po to net nesikalbėjom, tik susižiūrėjome su mintimi „nu jo... darbo bus daug“. Bet kažkaip savaime net nepajutom, kaip prie jų pripratome“, – šypsodamasi sakė J.Zareckaitė.
Pasaka – suaugusiems
„Spektaklis skirtas pamąstymui. Mes kalbame ne apie šviesius, gražius dalykus, bet apie tai, kaip jie virsta pragaru. Žiūrint į mergaitę, nebūtina galvoti apie vaiką. Jei jauna moteris, mergina, atsiduoda savo pagundai, kažkas nutrūksta jos širdyje, galvoje. Jos gyvenime pasidaro juoda, nešvaru, įbrenda į purvyną. Net mūsų makiažas – nieko gražaus, tiesiog, kad būtų sulyginti visų mergaičių veidų bruožai. Tik skruostukai kaip pas lėles – rožiniai“, – pasakojo vieną iš mergaičių vaidinanti J.Zareckaitė.
Spektaklis skirtas pamąstymui. Mes kalbame ne apie šviesius, gražius dalykus, bet apie tai, kaip jie virsta pragaru. Teigė aktorė.
„Žmogus dar galėtų pagalvoti, ar tikrai vertėtų šią pasaką skaityti vaikui. Joje net zuikiai yra mirties nešikai. Jie kapinių katės. Mergaitė iš pirmo žvilgsnio paskaičius pasaką irgi atrodo gera, bet už ją to sprendimo niekas nepriima, ji pati apsiduoda pagundai, pati tampa „kalta“, – netikėtą H.Ch.Anderseno minčių interpretaciją dėstė G.Ivanauskas. Aktorius ir spektaklio režisierius tvirtino norintis, kad žiūrovas pagalvotų, o ne tik pažiūrėtų baletą, galbūt net atpažintų save. „Gal jis tas bailus zuikis, gal mergaitė. Nežinančiam šios pasakos siūlyčiau pažiūrėti gražų vaizdą, pasiklausyti muzikos. Daugelis žiūrėdami šokio spektaklį mėgina atrasti siužeto linija, bet šokio esmė – vaizdas“, – sakė režisierius.
Pasak G.Ivanausko, spektaklio moralas galėtų būti toks: „Kiekvienas, turėdamas pasirinkimo teisę ir laisvę, prieš tai turėtų pagalvoti, ar tikrai verta eiti lengvesniu keliu“.
„Raudonos kurpaitės“ jau buvo pristatytos Vilniuje, Menų spaustuvėje. Spektaklio režisierius žada sugrįžti į sostinę po naujųjų, taip pat planuojamas ir turas per Lietuvą, kuomet spektaklis bus pristatytas ir uostamiesčio publikai. Artimiausias „Raudonųjų kurpaičių“ pastatymas – gruodžio 9-ąją Kaune, Kauno Valstybiniame dramos teatre 19 val.
