Mažiau nei prieš savaitę dainavusią premjeroje viename svarbiausių Ispanijos kultūros centrų – Madrido „Real“ teatre, solistę gimtojoje šalyje paskutinį kartą buvo galima išvysti bohemiečių projektuose „Arijos iš dušo“ bei spektaklyje „Katia Kabanova“. Juose šis sopranas sužibėjo visu savo ryškumu.
– Ką tik dainavote Madride, teatre „Real“, Wolfgango Rihmo operos „Meksikos užkariavimas“ premjeroje. Lietuvos žiūrovui tai nėra žinomas kūrinys. Papasakokite plačiau apie šią operą.
– Jei kalbėtume apie siužetą, tai tikriausiai yra pati sudėtingiausia opera, kurią kada nors esu dainavusi. Scenoje yra tik du atlikėjai: Montezuma, kurį dainavau aš, ir Cortezas – Meksikos užkariautojas. Montezuma yra vyras, bet jo partiją dainuoja moteris. Vis dėlto pati opera nėra apie Meksikos užkariavimą, Amerikos atradimą. Šie personažai yra ne tiek konkretūs asmenys, kiek dviejų kultūrų simboliai. Jų susidūrimas tampa lyg dviejų skirtingų, nesusikalbančių civilizacijų diskusija: jos nesupranta viena kitos ir vis tikisi, kad visi išpažįsta tą patį tikėjimą, pasaulėžiūrą.
Tai panašu į šiandieninę situaciją, kai amerikiečiai keliauja į Iraką ir nori, kad musulmonai būtų vakarietiško tipo demokratiška šalis, bet juk iš tiesų taip sistemos nefunkcionuoja. Operos pasakojimas panašus: pagrindine tema tampa dviejų kultūrų susidūrimas, konfliktas ir liūdna pabaiga.
Aš įsimylėjau Madridą, esu sužavėta žmonėmis, jų profesionalumu, atviraširdiškumu, gera nuotaika. Tai iš tiesų yra vienas nuostabiausių teatrų, kuriame man teko dirbti.
– Kokį įspūdį jums paliko darbas „Real“ teatre ir pats Madridas?
– Nuostabų! Aš įsimylėjau Madridą, esu sužavėta žmonėmis, jų profesionalumu, jų atviraširdiškumu, gera nuotaika. Tai iš tiesų yra vienas nuostabiausių teatrų, kuriame man teko dirbti. Mėnesį truko repeticijos ir štai dabar dvi savaites vyksta spektakliai.
– Ar tiesa, kad ispanai dirba „mañana“ („rytoj“) principu?
– Galbūt. Aš nežinau, ar tai buvo ispanų, ar mūsų režisieriaus iš Libijos nuopelnas, tačiau tai buvo pats nuostabiausias repeticijų periodas. Niekada nepradėdavome dirbti anksčiau nei pusę dvylikos ir niekada nedirbdavome daugiau nei šešias valandas. Tai yra tiesiog fantastiška!
– Kuo išskirtinė ši opera?
– Sunkiausia joje yra tai, kad čia iš esmės nėra konkretaus siužeto, istorijos. Muzika yra oratorinio tipo, ji kuria kažkokią emocinę būseną, kuri, atrodytų, net nesivysto. Tu tiesiog esi įvedamas į emocinį transą, pats nieko nesupranti, nežinai, kas vyksta, bet tave tai veikia. Tai – labai, labai keistas kūrinys.
Kaip jau minėjau, Montezuma yra vyras, tarp jo ir Cortezo vystosi kažkokia nesuprantama meilės istorija. Su tokiu pasakojimu man dar neteko susidurti. Jei atvirai, pirmą kartą tiek dainininkai, tiek režisierius buvo „be žodžių“. Visi bandė kažką padaryti, sukurti, bet niekas nežinojo, ką gi mes čia iš tikrųjų darome. Pagrindinė problema buvo ta, kad pati situacija nėra iki galo papasakojama, todėl, kiek teko kalbėtis su žiūrovais, daugelis jų po spektaklio išėjo iki galo nesupratę, su kuo susidūrė.
Kūrinyje yra užuominų į psichologiją, Z.Froidą, jo analizuotus Id, Ego ir Superego, bet juk šias teorijas supranta ir paaiškinti gali retas. Taigi kyla klausimas, kaip tokį veikalą galima suvaidinti ir perteikti publikai. Aš apie tai galvojau visą laiką ir visgi, galiu prisipažinti, atsakymo neradau.
Montezuma – sudėtinga vokalinė partija. Gyvenime nesu tiek daug laiko skyrusi kokiai nors kitai partijai išmokti. Buvau užsidariusi kaime – mano močiutės name, kur dabar niekas negyvena. Ten prabuvau dvi savaites – tai buvo vienintelis būdas kažką įsikalti į galvą.
– Ką galėtumėte papasakoti apie spektaklio režisierių Pierre'ą Audi, apie jo darbo stilių? Juk šis režisierius jau daugelį metų yra Nyderlandų operos meno vadovas ir tituluojamas drąsiai eksperimentuojančiu operos režisieriumi.
– Man atrodo, kad režisierius pasirinko labai sumanų sprendimą. Kadangi tai yra opera, kurioje yra tik du dainininkai ir jokio veiksmo, ją apipavidalinti scenoje yra žvėriškai sunku. Jis į pagalbą pasitelkė 40 įspūdingai atrodančių statistų. Moterys buvo nuogos, jų kūnai buvo ištapyti dažais, jos atstovavo meksikiečių tautai, o visi vyrukai, vienas į kitą labai panašūs, atrodė kaip schwarzeneggeriai.
Manau, šio režisieriaus estetinė pajauta – puiki. Naudodamas statistų kūnus, jis lipdė įvairiausius paveikslus. Moterys šokėjos buvo nuostabios. Net sakyčiau, kad finalinis rezultatas buvo panašesnis į baletą su dviem operos solistais.
– Kaip galėtumėte apibūdinti spektaklio vizualiąją dalį?
– Scenografas – garsus vokiečių menininkas Alexanderis Polzinas, kuris iš tiesų nėra teatro scenografas, o daugiau užsiima „didžiuoju menu“. Scenoje viskas buvo labai estetiška, minimalistiškai tobula. Viduryje stovėjo piramidė, apšvietimas buvo nuostabus, o dar vaizdo projekcijos, halogeninės lempos... Viskas iš tiesų atrodė be galo gražiai. Vis dėlto, nors publika spektaklį priėmė gana gerai, ji nebuvo taip sužavėta, kaip po „Bohemos“ ar „Manon Lesko“ spektaklių.
– Gal teko iš arčiau pamatyti pačią Ispaniją?
– Na, nelabai daug. Buvau Valencijoje, truputėlį važinėjau po apylinkes, bandžiau susipažinti su Ispanijos gamta. Bet tam, kad pamatytum Ispaniją, reikia daugiau laiko. Dar tikiuosi čia sugrįžti.
Man čia labai patiko žmonės. Madridiečiai man panašūs į lietuvius, tik visada geros nuotaikos. (Juokiasi) Jie – labai tikri, atviri, šilti žmonės, bet, manau, kad gerą nuotaiką čia jiems suteikia saulė. Net ir vakare laikosi šiluma (apie 19 laipsnių) ir tiek, kiek man teko būti, nebuvo nė vienos apsiniaukusios dienos.
Iš tiesų pamažu jaučiu, kaip man vystosi alergija lagamino krovimui. Viską palieku paskutinei minutei ir deduosi daiktus, likus nakčiai iki skrydžio. Jau kurį laiką neturiu tokios vietos kaip namai.
– Ar įmanoma priprasti prie nuolat keliaujančio solisto gyvenimo būdo?
– Keliaudamas į nežinomą miestą, teatrą, visuomet šiek tiek nerviniesi, nes gali būti ir labai gerai, ir visiškai priešingai. Iš tiesų pamažu jaučiu, kaip man vystosi alergija lagamino krovimui. Viską palieku paskutinei minutei ir deduosi daiktus, likus nakčiai iki skrydžio. Jau kurį laiką neturiu tokios vietos kaip namai. Mano namai yra ten, kur esu aš ir mano lagaminas. Negaliu sakyti, kad tai yra Kelno miestas ar Lietuva, – tai yra ten, kur tuo metu esu aš ir mano daiktai.
– Ar iš karto sutikote dalyvauti „VCO Rock“ projekte?
– O taip, labai lengvai. Tiesą sakant, aš pati jau kurį laiką galvodavau, kad padaryti tokį projektą būtų labai puiku. Aš tikiu operine muzika, jos galia, bet man labai gaila, kad didžioji masė žmonių mano, kad ji yra labai sudėtinga ir prieinama tiktai ypatingiems žmonėms, dėl to net nebando atrasti operos.
– Ar teko pačiai plačiau domėtis roko muzika?
– Labai daug pati nesidomėjau, iš tiesų tiesiog klausausi labai įvairios muzikos. Kiekviena muzika man yra energija, o kiekviena gera muzika, turinti tos energijos, gali uždegti žmones ir juos panardinti į tam tikrą emocinę būseną. Šiuo atžvilgiu roko muzika yra beprotiškai energetiška, kaip ir bet koks geras operos kūrinys. Todėl manau, kad tokia sintezė turėtų būti labai paveiki.
– Kokie prisiminimai iškyla iš ankstesnių darbų su bohemiečiais („Katia Kabanova“, „Arijos iš dušo“)?
– Iš tiesų man yra labai smalsu, kaip dabar pavyks šis roko projektas, o opera „Katia Kabanova“, kurią atlikau su bohemiečiais, yra vienas geriausių dalykų, kuriuos gyvenime esu patyrusi. Tikrai manau, kad šis spektaklis, darbas su Dalia Ibelhauptaite, buvo absoliučiai genialus. Ir dabar aš labai tikiuosi, kad roko projektas pavyks, kad viskas bus gerai, kad jis pasieks publiką ir taps didžiuliu pasisekimu.
Paprastai į sceną lipu nieko neprašydama ir nelaukdama iš publikos, bet Lietuvoje vis tiek kažkaip norisi, kad mylėtų labiau nei kitur... Bet tai yra asmeninis spaudimas, kurį pats sau visai be reikalo darai.
– Kaip jaučiatės dainuodama lietuvių publikai? Jei lygintumėte su Vokietija arba konkrečiai dabar – su Ispanija?
– Truputėlį sunku, kaip sako – „savam krašte pranašu nebūsi“. Lietuvoje manęs nežino, tad kas kartą čia pasirodant yra noras padaryti kažką daugiau, įrodyti, sulaukti daugiau pripažinimo, nei įprasta. Paprastai į sceną lipu nieko neprašydama ir nelaukdama iš publikos, bet Lietuvoje vis tiek kažkaip norisi, kad mylėtų labiau nei kitur... Bet tai yra asmeninis spaudimas, kurį pats sau visai be reikalo darai. Na, bet taip jau yra.
– „VCO Rock“ vyks Vilniaus Sporto rūmuose. Ar teko ten lankytis? Kokius renginius ten stebėdavote?
– Taip, be abejo, teko, tik ne scenoje. Žinoma, ėjau į visus A.Mamontovo koncertus, ten pat žiūrėdavau krepšinį. Paskutinį kartą Sporto rūmuose lankiausi prieš dvidešimt metų. Atrodo kaip visa amžinybė!
Man ten visada patikdavo... Ta erdvė. Aš labai mėgstu dideles erdves. Ten lankydavausi savo laukinės jaunystės laikais, tad žinoma iškyla tik geri prisiminimai. Laukinė laisvė – geriausias apibūdinimas Vilniaus sporto rūmams.
