Šis festivalis rengiamas brolių dominikonų ir valstybinio choro „Vilnius“ iniciatyva, kuri vilniečiams ir miesto svečiams tapo prasminga muzikos švente, kultūrinio gyvenimo indėliu, papildžiusiu miestą nauja koncertine erdve, prisidėjo prie chorinės kultūros garsinimo, pratęsė Vilniaus miesto muzikavimo tradicijas. Festivalio rengėjai, meno vadovas prof. Povilas Gylys ir vadovas Vladas Bagdonas, džiaugiasi galėdami pakviesti į žymių Lietuvos ir kitų Europos šalių profesionaliųjų chorų pasirodymus, suteikti unikalią progą išgirsti retai atliekamą, ar dar negirdėtą Europos šalių chorinę religinę muziką, papuošti mūsų muzikinę panoramą vertingomis ir išskirtinėmis, specialiai festivaliui parengtomis programomis.
Į pirmąjį festivalio koncertą rugsėjo 8 dieną 13 val. pakvies valstybinis choras „Vilnius“, kuris renginio atidarymą paskirs vienam įsimintiniausių brolių dominikonų šventovės įvykių – Lukiškių Dievo Motinos ikonos sugrįžimui. Stebuklais pagarsėjęs unikalus meno kūrinys, prieš kelis dešimtmečius grąžintas dominikonams, penkerius metus buvo restauratorių rankose. Istorikų teigimu, Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas – tai seniausias išlikęs kilnojamojo sakralinio paveldo kūrinys Lietuvoje, nutapytas prieš 500 metų ir stebuklingai išlikęs po visų Vilniaus gaisrų ir karų. Ikonos sugrįžimo proga kompozitorius Donatas Zakaras parašė kūrinį „Rorate Caeli Desuper“ (2013), („Rasokite, dangūs, iš aukštybių“) mišriam chorui, mecosopranui ir varinių pučiamųjų kvintetui. Kompozicija sukurta grigališkojo choralo giesmės „Rorate Caeli“ pagrindu, siejančiu šį kūrinį su mišiomis rarotomis, kurios skirtos Marijos garbei ir yra laikomos brėkštant aušrai. Šis premjerinis kūrinys ne tik iškilmingai paskelbs III Šv. Jokūbo festivalio pradžią, bet ir taps Lukiškių Dievo motinos ikonos istorijos dalimi. „Rorate Caeli Desuper“ atliks valstybinis choras „Vilnius“, Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), varinių pučiamųjų kvintetas, dirigentas prof. P. Gylys.
Į pirmąjį festivalio koncertą rugsėjo 8 dieną 13 val. pakvies valstybinis choras „Vilnius“, kuris renginio atidarymą paskirs vienam įsimintiniausių brolių dominikonų šventovės įvykių – Lukiškių Dievo Motinos ikonos sugrįžimui.
Rugsėjo 11 dieną 19.30 val. Šv. Jokūbo festivalį papuoš Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna Muzika“, meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Vaclovas Augustinas. Koncerte skambės šiuolaikiniai lietuvių kompozitorių sakraliniai kūriniai a cappella. Tai dar vienas Šv. Jokūbo festivalio išskirtinių siekių, kad klausytojai kuo daugiau galėtų išgirsti sakralinio meno pavyzdžių, kūrinių būtent chorams a cappella (be muzikinio instrumentų pritarimo), atliekamus profesionalių chorų.
Festivalio meno vadovo prof. Povilo Gylio teigimu, kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiemet ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių kompozitorių sakralinei muzikai. Šios tradicijos svarbiausiu akcentu taps dar viena festivalio premjera. Tai kompozitoriaus Vytauto Miškinio kūrinys „Passio Domini nostri Jesu Christi secundum Joannem“ (2013), („Pasija pagal Joną“). Nors Vakarų Europos muzikoje pasijos žanras turi šimtametes tradicijas, lietuvių muzikoje tai bus pirmoji šio žanro kompozicija, pasakojanti apie tris paskutiniąsias Jėzaus gyvenimo dienas. Bažnytinių apeigų metu gimęs žanras, kilęs iš Didžiosios savaitės metu skaitomų tam tikrų Evangelijos tekstų, nuo XIV a. peraugo į giedojimą, kur vaidmenis pasiskirstydavo dvasininkai. Nuo tada įsitvirtino tradicija, kad evangelisto vaidmuo priskiriamas tenorui, Jėzaus – bosui. Pasakojimo fone išskiriamos ir kitų biblijinių personažų replikos, o minios vaidmenį atlieka choras. Tokiu pasijoms būdingu principu paremta ir Vytauto Miškinio kompozicija, kurią interpretuos valstybinis choras „Vilnius, solistai: Algirdas Janutas (tenoras), Dainius Puišys (baritonas), Rafailas Karpis (tenoras), Jurgita Narušytė (sopranas), Marius Turlajus (tenoras), diriguos prof. P. Gylys. Premjera įvyks rugsėjo 18 d. 19.30 val. Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.
Kasmet festivalio klausytojai turi progą išgirsti ir stačiatikių muzikos, atliekamos iš Rytų Europos šalių atvykusių kolektyvų. Šiemet festivalio rengėjai pakvies pasiklausyti Baltarusijos akademinio televizijos ir radijo choro, vadovaujamo Pavelo Šepelevo. Nuo 1931 m. gyvuojantis kolektyvas – tai vienas žymiausių Baltarusijos chorų, pasižymintis aukštos choro kultūros tradicijomis, rengiantis programas tiek iš Vakarų Europos klasikos kūrinių, tiek savo šalies sakralinio meno lobyno. Svečius iš Baltarusijos išgirsime rugsėjo 21 dieną 19.30 val. dominikonų bažnyčioje, o rugsėjo 22 dieną 13.00 val. festivalis trumpam persikels ir į Kauną, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią, kurioje choras surengs savo antrąjį koncertą.
Rugsėjo 28 d. 19.30 val. III Šv. Jokūbo festivalį vainikuos Wolfgango Amadeaus Mozarto „Didžiosios mišios“ c-moll, KV 427 (1783). Festivalio uždarymui suteiksiantis šventiškumo monumentalus kūrinys alsuoja iškilmingumu, dvasingumu, darna ir nepaprastu melodingumu. Parašyti tokią šviesios ir pakilios nuotaikos muziką kompozitorių įkvėpė asmeninis pažadas ir troškimas. 1782 m. W. A. Mozartas, pamilęs iš muzikantų šeimos kilusią Constanze`ą Weber, prisiekė sau, kad jei įvyks jų vestuvės, nepaisant šeimos narių nepalankumo šiam žingsniui, kompozitorius sukurs mišias. Abu troškimai išsipildė – netrukus W.A. Mozartas vedė C. Weber ir tesėdamas savo pažadą parašė šiai progai kūrinį. Mišių premjera įvyko 1783 m. rugpjūčio 26 d. Zalcburge. Pirmojo atlikimo metu kompozitoriaus žmona C. Weber atliko soprano partiją. Tačiau net ir tokiomis gražiomis aplinkybėmis sukurtas mišias gaubia nemenka paslaptis – kaip ir paskutinysis W. A. Mozarto kūrinys Requiem d-moll, Didžiosios mišios c-moll liko neužbaigtos.
Vienas gražiausių ir šviesiausių žymiojo Vienos klasiko šedevrų bus atliekamas kartu su valstybiu choru „Vilnius“, Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vad ir dirigentas prof. Donatas Katkus), solistais Joana Gedmintaite (sopranas), Jomante Šležaite (mecosopranas), Algirdu Janutu (tenoras), Arūnu Malikėnu (bosas), diriguos vienas žymiausių Lietuvos kultūros skleidėjų, meastro prof. Saulius Sondeckis.
