D. Kazragytė taip pat yra išleidusi net septynias autobiografinių esė knygas, atskleidžiančias margą menininkės vidinių išgyvenimų ir potyrių pasaulį. Aktorė maloniai kviečia žiūrovus ir skaitytojus apsilankyti savo kūrybos vakare, kurio metu pasidalins dabartiniais apmąstymais, įspūdinga scenine patirtimi ir prisimins žymiausius vaidmenis.
Kauno dramos teatre D. Kazragytė pradėjo dirbti 1969 m. Gyvenimas jai nešykštėjo vaidmenų ir galimybių dirbti su garsiais žmonėmis, talentingais aktoriais ir režisieriais. 8 – 9 dešimtmečio laikotarpis aktorės kūrybinėje biografijoje buvo pats produktyviausias: Ramunė „Šventežeryje” (rež. Jonas Jurašas), Elžbieta „Barboroje Radvilaitėje” (rež. Jonas Jurašas), freken Julija „Freken Julijoje“ (rež. Gytis Padegimas), Teklė „Kreditoriuose“ (rež. Gytis Padegimas), Angelė „Duokiškio baladėse“ (rež. Eimuntas Nekrošius), Klerė „Šauksme“ (rež. Jonas Vaitkus), fru Tesman „Hedoje Gabler“ (rež. Gintaras Varnas), Blanša „Geismų tramvajuje“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė), Monika „Gyvenime po klevu” (rež. Julius Dautartas) – tai tik dalis aktorės vaidmenų išlikusių teatro istorijos atmintyje.
Nors už savo vaidmenis žymi scenos menininkė pelnė ne vieną apdovanojimą, niekada neišgyvendavo, kai tekdavo atsisveikinti su spektakliais. Iš teatro visada laukdavo išbandymų ir tikėdavo, kad naujas vaidmuo bus pats geriausias, tačiau prasidėjus darbui, neišvengdavo ir nusivylimų. Visgi aktorystė – ypatinga profesija. Viename interviu D. Kazragyte prasitaria: „Aktorystė ypatingai dirgina sielą. Kol rašytojas rašo knygą ar dailininkas tapo paveikslą, vyksta kažkas panašaus. Tačiau vėliau jų kūrinys atsiskiria nuo jų. O tu su savo personažais esi visą gyvenimą.“
Kuomet aktorė dėl sveikatos problemų buvo priversta padaryti kūrybinę pauzę scenoje, išaugo poreikis išsakyti mintis, padiskutuoti su menamu žiūrovu. Iš pirmųjų rankraščių dar 1987 m. atsirado jos pirmoji knyga „Tiltas be turėklų“. Vėliau sekė kitos knygos, kuriose menininkė atvirai ir nuoširdžiai kalba apie aktoriaus darbą, scenos menininko kasdienybę, vizijas, svajones ir tų svajonių žlugimą.
Gyvenimo prasmės klausimus kelianti ir atsakymų į juos tebeieškanti D. Kazragytė ypatingai vertina susitikimus su žiūrovais.
„Ten matau, kaip žmonių akys švyti, - sako aktorė, - paskui galiu pareiti namo ir prieškambaryje pradėti žliumbti, kokia esu išsekusi, bet jaučiu palaikymą. Ir, žinoma, aš negaliu apsieiti be kalbų apie amžinybę. Stengiuosi uždegti žmones, kad gyvenimas turi prasmę, kad verta gyventi, ištverti iki galo.“
Aktorės gerbėjų laukia ir ištraukos iš jos knygų, vaidybinės scenos, monologai iš spektaklių, fragmentai iš įvairių literatūros kūrinių.
