Sausio 18–19 dienomis „Requiem“ viešės Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre. Tai pirmos ir kol kas vienintelės šio spektaklio gastrolės už uostamiesčio ribų.
Šiuo metu režisierius ruošiasi savo naujausioms premjeroms – abi jos vyks kovą, viena Niujorke, JAV, kita – Prahoje, Čekijoje. D. Krymovas augo žymių teatro šviesulių Anatolijaus Efroso ir Natalijos Krymovos šeimoje, tad teatras – neatsiejama jo asmenybės dalis. Savo karjerą teatre jis pradėjo kaip scenografas, sėkmingai juo dirbęs jis galiausiai nutarė save išbandyti platesniame meno pasaulyje, kaip dailininkas, instaliacijų kūrėjas – ir čia sulaukė nemažo pripažinimo. D. Krymovo kūriniai saugomi ne vienoje privačioje kolekcijoje bei muziejuose, tarp jų ir Vatikano muziejuje. Teatras vis tik liko svarbiausia jo, kaip menininko, raiškos erdve. D. Krymovo namai šiandien Niujorke, ten veikia jo kūrybinė laboratorija „Krymov Lab NYC“, burianti tarptautinį aktorių, scenografų, muzikantų, lėlininkų ir prodiuserių kolektyvą.
Lietuvai D. Krymovas puoselėja šiltus jausmus – dar vaikystėje čia lankydavosi kartu su šeima, tėvai turėjo brangių draugų tarp lietuvių menininkų.
Jau pirmą kartą atvykęs dirbti į Klaipėdos dramos teatrą režisierius minėjo iškart užmezgęs šiltą ryšį su aktoriais, kitais kūrybinės komandos nariais. Grįžimą Klaipėdoje kurti antrojo spektaklio, „Requiem“, jis apibūdino kaip jau prasidėjusios kūrybinės bendrystės su aktoriais tęsinį.
Pastarajam spektakliui režisierius pasirinko koliažo principu dėliojamas skirtingų, rodos, tarpusavyje nesusijusių istorijų nuotrupas. Haruki Murakami kūrinio epizodas dera su ikonine siužeto citata iš Viljamo Šekspyro pjesės, makabriškai pritampa ir šiurpą kelianti karo scena, į tą pačią dėlionę telpa ir galimai asmeninė nuoroda – nostalgiškas režisieriaus sapnas, primenantis tolimą ir saugią vaikystę.
„Mano profesinėje biografijoje yra toks neturinčių vieningo siužeto spektaklių tipas – jie susideda iš atskirų, daugiau ar mažiau susijusių scenų, kurias sujungia tam tikra tema. Dažniausiai gana pesimistinė tema. Nors pats spektaklis gali būti juokingas, – apibūdino D. Krymovas. – Taigi galvoje nuolat ritinėjasi tam tikri karoliukai, ir tereikia vieno momento, pavyzdžiui, Tomo, sakančio „Gal dar vieną spektaklį Klaipėdoje?“ (Tomas Juočys, Klaipėdos dramos teatro vadovas, – aut. past.), ir tie karoliukai ima vienas kito link judėti, lyg magneto veikiami geležies gabalėliai. Tarsi savaime atsiranda kažkoks siužetas be siužeto, kažkokia forma, tema. Karoliukai susiveria. Mano dėžutėse daug palaidų karoliukų, kai kažkas paprašo vėrinio, tada pradedu juos dėlioti. Taip atsirado ir „Requiem“.
Requiem tipo kūrinys gali būti apibūdinamas kaip paguoda mirusiojo sielai, jos palydėjimas į anapusybę. Režisierius pripažino, kad jį nuolat masina kurti spektaklius, kurie savo esme būtų muzikalūs – suskambėtų žiūrovams. „Man visada norėjosi sukurti spektaklį, kurio šerdis būtų ne siužetas, bet muzikalumas, tai tarsi idealas. Noriu, kad jo pabaigoje žiūrovas apimtas nuostabos pagalvotų: „O, aš supratau!“ Arba: „Nesupratau, bet pajutau!“ Tai įdomu. Papasakoti siužetą sunku, bet pasakoti be siužeto dar sunkiau“, – prieš spektaklio premjerą Klaipėdoje atviravo D. Krymovas.
Savąjį „Requiem“ režisierius dedikuoja vaikams – visiems gimusiems ar negimusiems, bet patekusiems į keistą, kartais žiaurų ir nepažinų pasaulį. D. Krymovas atviras – jis jaučiasi esąs sudužusio pasaulio dalimi, „mums visiems reikia requiem, nes situacija, kurioje esame – visi tarsi mirėme. Ir tie, kas už karą, ir tie, kas prieš karą – visi mirę. Dabar reikia suprasti, ką daryti toliau. Requiem yra pagalba ne tik mirusiesiems, bet ir gyviesiems jų tragedijoje“. Tad kūryba apskritai ir Klaipėdoje kurtasis „Requiem“ jam pastanga atgal į vienį sudėti šukėmis pažirusį pasaulį, net jei ši užduotis karais atrodo beviltiška.
Techniškai sudėtingais ir itin išradingais scenos pasauliais garsėjantis režisierius savo gerbėjų nenuvylė ir su „Requiem“. Spektaklio kūrimo metu aktorius ir kūrybinę komandą konsultavo nardymo specialistas ir kaskadininkas – naujų įgūdžių įgiję aktoriai scenoje atlikdami savo vaidmenis kartais peržengia patogaus būvio ribas. Scenos erdvėje lygiagrečiai su aktoriais pasirodo ir techniniai scenos darbuotojai – jie perstumdo dekoracijas, dar akimirka ir pasikeičia apšvietimas, tuomet prieš apstulbusių žiūrovų akis įvyksta mažas teatro stebuklas – paskiri daiktai ar neaiškios paskirties objektai susijungia į vieningą, įtikinančią visumą.
D. Krymovo „Requiem“ bus galima pamatyti Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje sausio 18 d. 15 ir 18 val. bei sausio 19 d. 16 val.
Bilietai ir daugiau informacijos www.kdt.lt
