Studijų metais Berne savarankiškai pramokęs lietuvių kalbos, 1961-aisiais jis tobulinosi Pensilvanijos universitete Filadelfijoje pas garsius lituanistus Antaną Salį ir Alfredą Seną. Tuo metu užmezgė ryšius ir su Vilniaus universiteto mokslininkais: profesoriui Jurgiui Lebedžiui siuntė naujausius Vakaruose išleistus literatūros teorijos veikalus, pats skaitė, tyrinėjo, vertė iš profesoriaus gautas Janinos Degutytės ir kitų lietuvių poetų knygas.
1970-aisiais Janas Peteris Locheris stažavosi Vilniaus universitete pas Jurgį Lebedį, asmeniškai susipažino su Lietuvos kalbininkais, literatūrologais, rašytojais. Grįžęs į Šveicariją Berno universitete ėmė kurti baltų kalbų ir literatūrų tyrimų tradicijas: pats čia dešimtmečius dėstė lietuvių kalbą, sudomino baltistika jaunuosius šveicarų mokslininkus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, su savo mokiniais veik kasmet atvykdavo į mūsų krašte rengiamas užsienio lituanistų vasaros stovyklas. Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, „baltistikos centras Berne tuo metu buvo atraminis, vadovaujamas labai plačių akiračių mokslininko, tikro filologo, natūraliai jungusio kalbos ir literatūros tyrimus“.
Janas Peteris Locheris tyrinėjo ir nykstančias Sibiro tautų kalbas, ir indoeuropiečių sąvokos „tauta“ atsiradimo istoriją, ir šios sąvokos vartojimą Simono Daukanto raštuose, ir Andrejaus Platonovo prozą, ir Sigito Gedos, Vytauto Bložės, Antano Kalanavičiaus, Vlado Braziūno, Eugenijaus Ališankos poeziją. Buvo tikru lietuvių literatūros ambasadoriumi Šveicarijoje. Ne tik vertė lietuvių poeziją į vokiečių kalbą, bet ir rūpinosi, kad ji Berne lietuviškai skambėtų: čia surengė Sigito Gedos, Antano A. Jonyno, kitų lietuvių rašytojų kūrybos vakarus. Nuo 2000 metų kaip vizituojantis profesorius dėstė baltų bei slavų filologiją ir Karolio universitete Prahoje.
Lietuvių kultūra neteko skvarbaus žvilgsnio tyrinėtojo, Lietuvos mokslininkai ir rašytojai – kolegos, bičiulio. Lieka Jano Peterio Locherio nuveikti mokslo darbai, juos tęsiantys mokiniai.
