Faina Kukliansky, žydų bendruomenės pirmininkė
Šiandien protestuotojų prie Seimo minia segi Dovydo žvaigždes, vilki koncentracijos stovyklų kalinių uniformas ir stovi už spygliuotos vielos. Šaukia „Getui – NE“. Taip pat priduria žodį „nepasiskiepijusių“. Ar tai reiškia, kad statistinis lietuvis pagaliau suvokė prieš 80 metų prasidėjusį Holokausto siaubą ir Europos bei Lietuvos žydus ištikusią tragediją? Ar taip pripažįstamas didžiulis blogis, padarytas tūkstančiams žydų tautybės vyrų, moterų ir vaikų? Ar tai reiškia, kad žydų persekiojimo, draudimų ir atskyrimo nuo visuomenės politika, taikyta Antrojo pasaulinio karo metu, pagaliau pasmerkiama?
Dovydo žvaigždę bandoma paversti argumentu prieš gyvybę, sveiką protą, visuomenės saugumą.
„Ne“ šaukiu aš. Taip pat šaukia negausi Lietuvoje išlikusi žydų bendruomenė. Ne, nes šiandien prie Seimo esantys žmonės susirinko ne atsiminti ir pagerbti Holokausto aukų, o panaudoti jų kančios istoriją, kaip argumentą prieš mokslo pažangą, kaip argumentą nesiskiepyti. Dovydo žvaigždę bandoma paversti argumentu prieš gyvybę, sveiką protą, visuomenės saugumą.
Dovydo žvaigždė yra vienas iš Izraelio, kuriame jau paskiepyta dauguma populiacijos ir kuris jau pradėjo trečia vakcinos doze skiepyti pačias pažeidžiamiausias grupes, valstybės simbolių. Žydų tauta visada buvo mokslo ir pažangos pusėje – daugybė žydų tautybės ir kilmės asmenų tapo svarbių mokslinių atradimų, kurie prisidėjo ir dar prisidės prie visuomenės gerovės ir klestėjimo, autoriais.
Todėl Dovydo žvaigždė niekada nebuvo ir nebus tamsos simbolis, jos niekada neneš tie, kurie kovoja prieš gyvybę. Tačiau šiandien vakcina yra tai, kas daugeliui gali būti esminė skirtis tarp gyvenimo ir mirties.
Išgyvenę Holokaustą, niekada nesutiks, kad jų pavyzdžiu būtų naudojamasi kovojant prieš pažangą, prieš solidarumą ir prieš valstybę.
O tie, kurie išgyveno mirtį, stovėdami prie žvyrduobių ir žiūrėdami savo žudikams į akis, tie, kurie metų metus kentėjo getuose, tie, kurie gyvuliniais vagonais buvo vežami į koncentracijos stovyklas ir matė, kai rūksta krematoriumų kaminai, jie ir jų palikuonys, išgyvenę Holokaustą, niekada nesutiks, kad jų pavyzdžiu būtų naudojamasi kovojant prieš pažangą, prieš solidarumą ir prieš valstybę.
O jūs, kurie šiandien taip drąsiai einate Vilniaus gatvėmis su Dovydo žvaigžde, vilkite kalinių uniformas ir protestuojate prieš „getą nepasiskiepijusiems“, nueikite prie kurios nors iš beveik trijų šimtų žvyrduobių prie Lietuvos kaimų ir pagerbkite tuos, kurie iš tiesų buvo paženklinti, atskirti ir nužudyti. Gal kils noras gyventi.
Sergejus Kanovičius, rašytojas
Aš jų nekaltinu ir jiems nepriekaištauju – jie nesupranta, ką jie daro. Jie nesupranta, kas yra Holokaustas, jie nežino, ką reiškia getas, jie nežino Lietuvos žydų istorijos. Galbūt dalis jų ir neapkenčia žydų, nors nėra nei vieno gyvo matę.
Man nejauku skaityti bičiulių atsiprašymus už „svetimą gėdą“.
Man nejauku skaityti bičiulių atsiprašymus už „svetimą gėdą“ dėl geltonų lopų ant protestuotojų marškinėlių, dėl koncentracijos stovyklos uniformų, dėl palyginimo su Holokaustu.
Jie nekalti, kad Holokaustas ir žydai Lietuvoje tapo arba privalomųjų gedulo renginių valdiškomis kalbelėmis, jie nekalti, kai nežino, kas yra Vilniaus Gaonas. Ne jų kaltė, kad dalis jų mano, kad Vilniaus Gaonas palaidotas Rasų kapinėse, kad jis gimė XIX amžiuje. Jiems niekas nieko nepaaiškino. Ir neaiškina. Tamsumos tamsuma neprašalinsi.
Šitiek geltonų lopų su Dovydo žvaigžde Vilnius nematė nuo to laiko, kai žydus varė į Panerius.
Užuot atsiprašinėję už svetimą gėdą, paklauskime savęs, ką padarėme, kad tos gėdos apraiškų būtų mažiau? Ir to klausti savęs turi kiekvienas – politikai ir jų rinkėjai. Ir tie, kas atsiprašo, ir tie, kas suvokia, bet tyli. Visada tyli ir nutyli.
Šitiek geltonų lopų su Dovydo žvaigžde Vilnius nematė nuo to laiko, kai žydus varė į Panerius. Į juos – Panerius – kartą per metus ateina privalomieji valdininkai su privalomomis budinčiomis kartą per metus gedulo kalbomis.
Mes patys kalti dėl to, kad šitą temą Lietuvoje pavertė tuščia, bereikšme ir laisva nuo empatijos tema. Nužmogėjimas vyksta ne tada, kai pastebi, kad kaimynas virto žvėrimi. Jis vyksta tada, kai tą matai ir pirštu nepajudini tam, kad kaimynas liktų žmogumi.
Profanuojamas Holokaustas, sausio 13-ji, Kovo 11-ji. Nes tam profanavimui mes nesipriešiname jokiais mums duotais demokratijos būdais – net žodžiu, mieli plunksnos broliai. Mes turime kitų, svarbesnių reikalų. Mes tik pasipiktinsime, bet jokiais būdais nepadėsime gydyti ligos. Mums tik mūsų žaizdos nepatinka, o ne tai, kas tas žaizdas padarė.
Vytautas Ališauskas, filosofas
Vilniaus universiteto profesorius pasidalijo dviem feisbuko įrašais:
- „Turbūt tik labai naivūs žmonės tiki, kad tai, kas vyko prie Seimo, yra apie skiepus ar epidemiologinę kontrolę. Susibūrimą organizavo dvi pagrindinės (Karbauskio ir Uspaskicho) opozicinės partijos (nelabai jas galima taip vadinti, nebent leninine prasme, kai jai sakė „yra tokia partija“ – bolševikų). Tikslas sukelti politinę krizę. Nelabai suprantama, kaip nebuvo numatyta Seimo blokada – nejau mūsų slaptosios tarnybos visai suniokotos? Perskaičiau ir policijos paaiškinimus – irgi atrodo, kad kalba ne autoritetas, turintis užtikrinti tvarką, o kažkoks provincijos politikas, jau pramokęs išsisukinėti. Visa tai pradeda priminti ne tiek Kapitolijaus šturmą, kiek Veimaro respublikos saulėlydį arba Lietuvą 1926 m. gruodį.
- Gal klystu (norėčiau), bet prezidentas vis dar tyli. Įsivaizduoja, kad tai jo neliečia? Dar pora atvejų ir nebeliks jo institucinio autoriteto. Liks tik vargana marionetė, kurią valdyti gal bus paskirtas Kepenis, o gal Puidokas.
- Vis dėlto reikia optimizmo – jei dvi partijos su didžiuliais tinklais ir ištekliais, taip pat visas alt-leftas ir alt-rightas tesurinko tiek – tai džiugu. Tikėkimės tik tiek ir tėra.
- Daug kas feisbuke ir kitur paaiškino, ką reiškia kalbėtis, kas yra dialogas ir pan. Galima kritikuoti paskirus Vyriausybės galimus ar esamus sprendimus, bet tai yra niekai. Kaip sakiau, reikalas ne tas. Yra žmonių, kurie gal nesupranta, kas vyksta, bet sakykime tiesiai – Karbauskio ir Uspaskicho rinkėjai mėginami įtraukti į kerštą už pralaimėtus rinkimus, o gal ir perversmą.
- Nu atspėkime, kam tai naudinga pamatine žodžio prasme. Sambūrio organizatoriai sakė, kad čia bus labiau už Sausio 13-ąją. Žinoma, kas tada stovėjo prieš ką.“
„Trupučiuką apie „provokatorius“:
- Sako mitinge buvo iki 5000 dalyvių. Seimą apgulė apie 1000 žmonių, dalis vėliau išsivaikščiojo. (Remiuosi žiniasklaida.) Jei šie skaičiai daugmaž tikslūs, tai kas penktas mitingo dalyvis buvo „provokatorius“. Not bad. Aš manau, jie yra reprezentatyvi grupė, tik aktyvesnė nei kiti dalyviai.
- Feisbuke bent jau vieno organizuojančio ir telkiančio asmens buvo raginama nesikratyti paleckių lėkštučių panašių bendrininkystės, celofaną paliauti vadinti celofanu. Tikslas vienas ir bendras. Nu ką – negalima taip, vaisius dalytis, o atsakomybės kratytis. Kvietei eiti su velniu obuoliauti, dabar džiaukis... o ne išsisukinėk.
- Jau senokai feisbuko gupės aktyvistai dalijosi Marselietės šūkiu Aux armes, citoyens – Prie ginklo piliečiai! (tiesa, kad ten apie visai ką kitą, nesvarbu...). Atviros kalbos, kad reikės išvaikyti Seimą, Šimonytė su Hitlerio ūsiukais ir t. t.
- Tada isteriją kurstančios kalbos mitinge. Taigi mat – viskas tai irgi, matyt, provokatoriai.
- Šiandien skaitau, kad dėl visko kalti konservatoriai, nes „davedė“ žmones iki kraštutinių veiksmų. Nežinau, ką konservatoriai šią gražią vasarą spėjo padaryti „žmonėms“, bet reikėtų apsispręsti – tai Seimą puolė „konservatorių skriaudžiami žmonės“ ar „provokatoriai“.
- Vis klausiama, ar valstybė prisiims atsakomybę už galimą skiepų žalą. Galėtų gi intelektualai organizatoriai paaiškinti, kas prisiims atsakomybę už realiai sužalotus pareigūnus.
P.S. Ką tik pamačiau vieno iš mitingo įkvėpėjų įrašą, kreipimąsi į policijos pareigūnų sąžinę. Jiems priekaištaujama, kad gynė Seimą, ir siūloma keisti savo poziciją. Ok. Gal ir tas įrašas provokacija?
P.P.S. 12 val. pažiūrėjau prezidento feisbuko puslapį – paskutinis įrašas vakar 16 val. Neprasta žmogui vasara, nėra laiko prie feisbuko sėdėti ir komentuoti. Ilsėtis reikia.“
Paulius Garbačiauskas, vertėjas
„Šiandien man yra gėda būti lietuviu. Šita gėda pasitaiko labai retai, bet šiandien norėčiau, kad nė vienas mano bičiulis užsienietis nepaklaustų, ką aš apie tai manau. Ir ką manau apie tuos bendratautiečius, kurie tais liūdnais karo metais po visko entuziastingai eidavo į žydų namus susirinkti daiktų. Visada tvirčiausiai maniau, kad kas kas, bet holokaustas niekada nepasikartotų, bet dabar nesu toks tikras. Visa, kas vyksta prie Seimo rūmų, yra kažkoks déjà vu košmaras iš istorijos vadovėlių. Kai bandoma klibinti demokratinių institucijų pamatus dėl skiepų, lygybes, diskriminacijos, you-name-it, ko gi dar trūksta? Koks prieskonis suteiktų to neatšaukiamo tikrumo kaip kumščiu į stalą? Taigi antisemitizmas, kas daugiau.“
Paulius Gritėnas, filosofas ir žurnalistas
Publicistas ir filosofas Paulius Gritėnas taip pat dalijosi ne vienu įrašu. Daugiausia jis kvestionavo prie Seimo vykusio mitingo, virtusio riaušėmis, demokratiškumą:
„Lietuvos Konstitucija – neliečiama!“ – skanduoja žmonės, atėję fiziškai susidoroti su demokratiškai išrinkta valdžia. Ir šitaip agentas Cooperis žengia į raudonų užuolaidų kambarį.
„Taip, maršas savo forma yra demokratinis. Todėl nėra jokių prielaidų drausti tolesnius organizacinius veiksmus ar raišką.
Bet reikia matyti ir už maršo dalyvių veiksmų bei jų pasisakymų glūdintį antidemokratinį impulsą – džiaugsmą apeinant įstatymus, patraukiant į savo pusę atskiras institucijas, kuriant mažytį savo galios lauką, kuris padėtų kelti dar didesnius neramumus, kurstyti didesnį pasipiktinimą, bet ne dialogą.
Antidemokratinis maršo impulsas akivaizdžiai atsiskleidė į jį įžengus Matui Maldeikiui. Tai buvo kartuvių, o ne dialogo grupė. Flirtas su tokiomis idėjomis, viešas galios centrų palaikymas gali paskatinti toliau plėsti šį antidemokratinį judėjimą, žengti dar toliau už įstatymų ribos ir imtis dar drąsesnių veiksmų nebaudžiamumo dvasioje.
Neturėtume užsimerkti ir nematyti pavojingų signalų mūsų valstybei ir jos trapiai demokratinei formai.“
Rašyta prieš septynias savaites – tekste „Maršas ir demokratija“.
Šiandien su politikos avantiūristų, populistų, provokatorių, sąmoningų manipuliatorių, minios bukumo ir institucinio abejingumo pagalba šis perspėjimas, deja, išsipildė.
Ričardas Šumila, dirigentas
Gėda, nemalonu ir nepateisinama už tuos, kurie rinkosi, stovėjo ir šaukė, sukėlė chaosą prie Seimo, negalėdami logiškai ir aiškiai išdėstyti savo nepasitenkinimo priežasčių.
Buvo užpultas ir visokia netoleruotina leksika išvadintas, įkalintas savo automobilyje ir daug streso patyrė mano bičiulis Andrius Navickas. Laikykis, Andriau!
Nepateisinsiu ir niekada nepalaikysiu tokių pseudoprotestų, nesuprantančių ir negerbiančių Holokaustą patyrusios tautos, kabinančių kartuves, rodančių savo agresiją, kurių tikslas nepareikšti nuomonės, savo minčių, o bandyti suskaldyti tautą, sukelti chaosą ar dar nežinia ką, už kurio slypi daug provakacijų, užslėptų jėgų noro ir bandymo sukelti suirutę mūsų visų mylimoje šalyje.
Gėda už Seimo narius Mindaugą Puidoką ir Petrą Gražulį. Beje, pastorojo nemačiau ir nematysiu Seimo kultūros komitete. Tiesiog jūsų ten man nėra. Gėda!
Dabar kaip niekad visi turim išlikti vieningi, nepasiduokim kurstymams ir bandymams suskaldyt mūsų valstybę.
Aistis Žekevičius, vertėjas ir poetas
Belieka tikėtis, kad vakarykštis mitingas prie Seimo, prasidėjęs neadekvačiu sąvokų vartojimu ir tyčiojimusi iš Holokausto atminties, o baigęsis neapykantos kurstymu ir riaušėmis, atvers akis tai daliai mąstančios visuomenės, kuri ten ėjo turėdami gerų intencijų, nes migrantų karo kontekste tokia veikla yra antivalstybiška, kad ir kiek būtų deklaruojama, kad valstybę neva siekiama tokiu būdu gelbėti. Keista, kaip tokia daugybė žmonių, regis, to vis dar nesupranta, kai Lukašenkos žmonių vedami pabėgėliai jau plūsta ne tik pas mus, bet ir į Latviją bei Lenkiją.
Lukas Malinauskas, aktorius
Kuo skiriasi mokantis nuo nemokančio skaityti, savo feisbuko paskyroje klausė aktorius Lukas Malinauskas:
Atsimenu, kai nemokėjau skaityti galvojau taip – „kai tik išmoksiu skaityti, dar truputi apsimesiu, kad nemoku. Ir vieną dieną, kai tėveliai kažką skaitys, aš pribėgsiu ir pyst perskaitysiu garsiai. Nustebinsiu juos. Jaunatviškai tariant, developminau buildup’ą kaip nustebint tėvus faktu, kad jų vaikas moka skaityti.“
Ir tik pamanykite - dalykai taip nevyksta. Kažkodėl to triuko nepavyko atlikti. Tiesiog išmokti skaityti, tai čia ne kažkokią skaitymo logiką pagauti. Tai tiesiog laikas ir praktika.
Dar atsimenu tuos vaikus, kurie nemoka skaityti. Bet vedžioja pirštuku palei tekstą vaikiškoje knygelėje ir garsiai kuria istorijas iš tų paveikslėlių, katrie aplink tekstą pripaišyti. Ta prasme imituoja skaitymą.
O dabar matau puspilnę Seimo aikštę. Žmonių, kurie taip ir nepradėjo skaityti.
Toliau kuria istorijas tarp kažkokiu paveiksliukų.
Tik, kad paveiksliukai nebevaikiški.
