Tai – spektaklis sukurtas kartos, gimusios po 1991-ųjų metų, vadinamųjų „Laivės vaikų“ ir užaugusių su fraze „Tu gali viską“. Kartos pasiklydusios galimybėse ir nerandančios savo identiteto. Kartos nebežinančios, kuo tikėti informacijos painiavoje. Galiausiai kartos beviltiškai nespėjančios kartu su nuolat kintančiu pasauliu. Spektaklio dramaturgija kurta remiantis Lietuvos mokinių kūrybiniais darbais, pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Gabrielius Zapalskis. Belaukiant spektaklio „Vienatvė.1991“ premjeros Šiauliuose, kalbamės su jo režisiere Giedre Kriaučionyte.
– Lapkričio, gruodžio mėnesiais „Bad Rabbits“ trupės spektaklį „Vienatvė.1991“ bus galima išvysti dižiuosiuose Lietuvos miestuose esančiuose VAGOS knygynuose (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) bei Visagino m. viešojoje bibliotekoje. Apie ką šis spektaklis ir kokiai auditorijai jis skirtas?
– Spektaklis buvo sukurtas labai didelės grupės žmonių (moksleivių, dramaturgės, aktorių, režisierių komandos), t. y. jaunimo gimusio jau Nepriklausomoje Lietuvoje, tad visų pirma tai yra mūsų kartos žinutė vyresniajai kartai, savotiška vaikų „dovana“ tėvams. Jo pavadinime užkoduoti konkretūs Lietuvos istorijos įvykiai – laisvės susigrąžinimas. Jokia diskusija apie bet kurią kartą neįmanoma nelyginant jos su kitomis. Tad „Vienatvė.1991“ nėra skirta vien jaunimui, tai – noras užmegzti dialogą tarp tėvų, vaikų ir senelių, kadangi esame vieni nuo kitų priklausomi, susiję. Spektakliu kalbame apie tai, kaip ši laisvė paveikė jaunąją Nepriklausomybės kartą, kaip pakeitė jos vertybinę skalę, kokius naujus džiaugsmus bei rūpesčius atnešė. Tad šis spektaklis skirtas visiems, norintiems visa tai permąstyti, nepriklausomai nuo savo amžiaus.
– Dar viena šiuolaikinės jaunosios kartos problema apie kurią kalbate spektaklyje – didžiulė pasirinkimo laisvė, informacijos perteklius ir dėl to kylantis pasimetimas, sumišęs su nuolatine abejone ir nepasitikėjimu vieni kitais. Kaip manote, kas šį nepasitikėjimą formuoja labiau – išorinė aplinka (žiniasklaida, valdžios instutucijos, soc. tinklai, kylantys kariniai konfliktai) ar mūsų pačių vidinės nuostatos – visuomenės uždarumas, empatijos ir tolerancijos stoka, karjerizmas ir nuolatinė konkurencija?
– Manau, kad kartu su technologijų amžiaus sprogimu, esminiu žmogaus mąstymo pokyčiu tapo perėjimas nuo klausimo „kas aš esu“, į – „kaip aš atrodau“. Vis sudėtingiau atpažinti melą, nes jis labai gajai įsišaknijo dėl įsigalėjusių socialinių tinklų. Mes nebežinome, kurios mums pasakojamos istorijos yra tikros, o kurios meistriškai sukonstruotos. Tik žinome, kad nieko nebežinome. Nedrįsčiau mūsų kartos vadinti „tolerancijos karta“, mes turbūt daugiau atrodome tolerantiški nei iš tiesų esame. Visa tai rodo paprastas faktas, kad homoseksualių žmonių eisenai Gedimino prospekte vis dar reikalinga didžiulė apsauga.
Būtent laisvė ir technologijų amžius mums atvėrė tokias galimybes, kurių mūsų smegenys negeba apdoroti, o tuo labiau neturi tam įrankių, nes kapitalizmo banga pergrupavo mūsų vertybinę sistemą. Šis virsmas, ko gero, palietė dar mūsų tėvus, o mes, jaunoji, nepriklausomybės karta, iš jų perėmėme jau minėtą pasimetimą – „kas aš esu“ ir „ko aš noriu“. Pati prisimenu, kaip tėtis juokėsi iš manęs, kaip pasakiau, kad „nesu tikra ar mano darbas pilnai mane išreiškia“. Būdamas mano metų jis tegalvojo, kaip užsidirbti pinigų. Apskritai, kapitalistinė visuomenė labai stengiasi „padėti“ atsakyti į tapatybės klausimus. Laisvė atnešė labai daug iššūkių, kuriems ne visi buvo pasiruošę.
– Ar jūs kaip režisierė ir šiuolaikinės kartos atstovė taip pat išgyvenate visus šiuos jausmus, apie kuriuos kalbate spektaklyje – vienatvę, pasimetimą ir nepasitikėjimą vieni kitais? Kas jums padeda tiesti „pasitikėjimo tiltus“ su kitais žmonėmis ir jaustis mūsų visuomenėje laisvai?
– Būtent iš pokalbių apie tai, kaip jaučiasi mūsų karta, ir kilo šis spektaklis, o jau toliau klausėme – ar taip jaučiasi ir kiti? Teatras yra puiki vieta tiek kūrėjams, tiek žiūrovams atpažinti savo viduje kylančius jausmus ir pasidalinti jais su kitais. „Bad Rabbits“ trupės narius būtent ir jungia bendra patirtis ir noras laisvai eksperimentuoti, nepaisant vyraujančių tendencijų ar įsivaizduojamų taisyklių.
– Jūsų spektaklis yra interaktyvus, jo metu žiūrovas atlieka ne pasyvųjį stebėtojo vaidmenį, bet ir veikia kartu su aktoriais. Ar tokį santykį pasufleravo spektaklio tema – jūsų kaip režisierės noras ištraukti mus, žiūrovus, iš pasyvaus stebėtojo pozicijos? Ir ar tai reiškia, kad be žiūrovų įsitraukimo jis nebūtų išpildytas?
– Joks spektaklis neįmanomas be žiūrovo. Teatras neegzistuoja be stebinčiojo asmens. Interaktyviuose spektakliuose žiūrovai gali keisti spektaklio eigą ir išsinešti visiškai skirtingas patirtis. Šiai temai forma atsirado iš turinio, iš natūralaus noro, kalbėti, kuo šiandien gyvename, taip pat apie pasikeitusį mąstymo būdą dėl plačiai naudojamų technologijų. Nei pasaulyje, nei Lietuvoje interaktyvūs spektakliai nėra naujiena, tad jeigu yra žmonių, dar nedalyvavusių tokiame interaktyviame vyksme, labai siūlyčiau ateiti ir išbandyti naujas teatro galimybes.
– Kadangi spektaklis „Vienatvė.1991“ bus rodomas „Vagos“ knygynuose, norisi paklausti – o kiek jus kaip režisierę įkvepia literatūra? Įdomu, ką šiuo metu skaitote ir galbūt galėtumėte rekomenduoti?
– Literatūra yra neatsiejama teatro dalis ar bent jau buvo. Galbūt vieną dieną jos poziciją galutinai perims vaizdas. Kalbant apie mūsų spektaklį, rekomenduočiau perskaityti Guy Debordo knygą „Spektaklio visuomenė“.
„Bad Rabbits“ spektaklis „Vienatvė.1991“ vyks lapkričio 20 d. 17.30 val. „Vagos“ knygyne, Šiauliuose (PPC SAULĖS MIESTE). Režisierė Giedrė Kriaučionytė ir Eglė Kižaitė, dramaturgė Teklė Kavtaradzė, vaidina Gabrielius Zapalskis. Spektaklio rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus jaunimo informacijos centras. Daugiau informacijos apie renginį ČIA.
Daugiau informacijos apie „Bad Rabbits“ spektaklius ČIA.
