„Didžioji dalis aukcionų dalyvių yra rafinuoti, meną išmanantys žmonės, kurie dalyvauja ne dėl mados, o tikrai suprasdami, ką daro“, – tikino Vilniaus aukcioną organizuojančios Meno rinkos agentūros atstovė Inesa Kuliavaitė.
Mažoje Lietuvos meno rinkoje šiuo metu stebimas sujudimas – vis daugiau žmonių susidomi ne tik finansinę, bet ir estetinę naudą teikiančiu investavimo būdu. „Bet čia – ne kaliošus pirkti“, – įspėjo meno kolekcininkas Edmundas Armoška.
Rekordinis aukcionas
„Per penkerius Vilniaus aukciono veiklos metus susiformavo nuolatinių klientų būrys. Tačiau ateina ir naujų žmonių, kurie apžiūri darbus, klausosi konsultantų pasakojimų apie šių darbų istoriją, domisi investavimu į meną“, – pasakojo I.Kuliavaitė.
Prieš metus vykęs XIX Vilniaus aukcionas, kuriame buvo parduodami rašytojo ir diplomato Igno Šeiniaus dailės kolekcijos darbai, buvo rekordinis: 45 kūriniai parduoti už beveik 340 tūkst. Lt, o už Antano Žmuidzinavičiaus darbą „Užgesęs vulkanas“ vienas pirkėjas paklojo net 67 tūkst. Lt.
Dėl M.K.Čiurlionio darbo šiuo metu taip pat juntamas didelis susidomėjimas aukcionu, kuriame kaskart parduodama apie 40 proc. visų pasiūlytų kūrinių. I.Kuliavaitė tikino, kad aukciono organizatoriai dažnai siūlo įsigyti retesnių darbų, reikalaujančių meno žinių.
Pamažu atsiranda tokių, kurie svarsto investicijas vietoj nekilnojamojo turto nukreipti į meną. Pastebime, kad žmonės perka paveikslus ne tik namams, bet pradeda galvoti ir apie kolekcionavimo praktiką.
Vietoj nekilnojamojo turto
Tačiau investuoti į meno vertybes vis dažniau ryžtasi ir gilių meno žinių neturintys žmonės.
„Pamažu atsiranda tokių, kurie svarsto investicijas vietoj nekilnojamojo turto nukreipti į meną. Pastebime, kad žmonės perka paveikslus ne tik namams, bet pradeda galvoti ir apie kolekcionavimo praktiką, – nors mažais, bet viltingais rinkos pokyčiais dalijosi galerijos „Vartai“ savininkė Nida Rutkienė. – Pažįstu ne vieną gana turtingą žmogų, kuris pradėjo investuoti į meną ir bando suprasti šią sritį: konsultuojasi su galerijų darbuotojais, lankosi mūsų parodose, išreiškia norą apžiūrėti saugyklose laikomus darbus.“
„Juškus gallery“ vadovas, ekonomistas Donatas Juškus pabrėžė, kad investicijos į meną yra vienos konservatyviausių ir turi stabilią grąžą.
„Investavimas į meną laikomas alternatyviu investavimo būdu. Brandžios, išsilavinusios asmenybės, iš kartos į kartą sunkiai uždirbdamos pinigus, suprato, kad tai – perspektyvu, stabilu ir duoda 10–20 proc. metinės grąžos. Vienintelis minusas – meno vertybių pardavimas gana ilgai užtrunka, – aiškino D.Juškus. – Be to, negalima galvoti, kad paveikslas yra tik prekė – ši investicija duoda ir estetinio peno, kurio obligacija ar vertybiniai popieriai tikrai nesuteiks.“
Pragmatikai, lyrikai ir kolekcininkai
Remdamasis savo patirtimi, „Juškus gallery“ direktorius išskyrė kelis Lietuvos meno vertybių pirkėjų tipus.
„Vieni yra nuogi pragmatikai ir investuotojai, kiti – lyrikai, kurie, vadovaudamiesi jausmais ir emocijomis, įsigyja kūrinius, nes jiems – tiesiog patinka. O kolekcininkai yra subalansuoti pirkėjai, kurie perka meno vertybes, išmanydami jų meninę vertę, atlikę ekspertizes, tokiu būdu formuodami išliekamąją vertę turinčią kolekciją, kuri, metams bėgant, įgyja vis didesnę finansinę vertę“, – pastebėjo D.Juškus.
 |
| Vilniaus aukciono nuotr./Prieš 106 metus sukurtą M.K.Čiurlionio fluorofortą Vilniaus aukcionui pateikė privatus kolekcininkas iš Lenkijos. |
Anot jo, prieš įsigydami kūrinį su meno ekspertais konsultuojasi net kolekcininkai: „Norintys sėkmingai investuoti į meną, lanko parodas, klausosi edukacinių paskaitų, apvažinėja užsienio muziejus, nuolat skaito ir domisi menu, lavindami savo skonį. Turėdami savo estetinį suvokimą, jie dažniausiai konsultuojasi su meno ekspertais. Individualiai dirbančių ir priimančių sprendimus kolekcininkų pažįstu vos vieną – tai Edmundas Armoška.“
Pats E.Armoška neslėpė, kad jam dažnai tenka dalyti patarimus.
„Iš tiesų per paskutinius penkerius metus atsirado žmonių, kurie pradėjo savo investicijas sieti su menais. Iš pradžių buvo tik daug entuziazmo, bet, laikui bėgant, naujokai įsigilino į situaciją ir dabar yra drąsių žmonių, kurie beveik neapsirinka, – pasakojo E.Armoška. – Bet reikia dirbti judriai, žinoti ne tik menus, bet ir žmones, išmanyti psichologiją, filosofiją ir apskritai turėti supratimą. Tiems, kurie susieja finansines galimybes su savo asmenybės tobulinimu, tai yra labai gera investicija.“
Lietuvos kolekcininkai perka tik lietuviųkūrinius
Lietuvos kolekcininkai ir meno kūrinių pirkėjai didžiausią dėmesį teikia lietuvių menininkų darbams – užsienio meno vertybės lietuvius mažai domina.
„Mūsų žmonės tikrai gali pirkti meno darbus, bet jų noras investuoti tik į Lietuvos menininkus yra stabdis net ir patiems Lietuvos kūrėjams. Jei lietuvių menininkų darbai kabės šalia žinomų pasaulio kolegų kūrinių, apie tai rašys pasaulio ar Lietuvos spauda, šių darbų ir Lietuvos menininkų žinomumas didės“, – problemą aiškino N.Rutkienė.
Tačiau kolekcininkų atstovas E.Armoška pateikė svarių argumentų, kodėl jam svarbūs tik lietuvių kūriniai.
„Manau, kad investuoti į lietuvių kūrėjų darbus yra teisinga, nes reikia pirmiausia rūpintis savo tautos paveldu, be to, rinka gerai pažįstama ir artima. Rembranto, Rubenso ar Van Gogo darbų jau neberasim, jei pasirodo kur – tai būna kopijos arba vienetiniai kūriniai, kurie jau tikrai ne mūsų nosiai. Lieka pirkti „vidutiniokų“ darbus – o mūsų menininkai geresni „vidutiniokai“, tai kam pirkti užsieniečių! Galų gale taip mes padėsime Lietuvos dailininkams ir menui, – šypsojosi kolekcininkas. – Apskritai geriausia rinkti dailės kūrinius, kai dailininkas dar gyvas – tada labai paprastai sprendžiami falšo klausimai, nes meno rinkoje pasitaiko daug padirbtų, netikrų darbų.“
Reikia labai atsargiai rinktis ir teisingai pataikyti dailininką. Naujam žmogui meno rinkoje labai sunku greitai viską suprasti ir išsiaiškinti, nes įsigytas dailės kūrinys vertės gali ir neauginti – yra daug nevykusių autorių.
Uždirbti pavyks ne visada
Vertinga investicija ir pirmu žingsniu į meno kūrinių kolekcionavimą gali tapti ir vienas paveikslas. Tačiau D.Juškus pastebėjo, kad Lietuvoje vidutines pajamas gaunantys žmonės retai perka paveikslus sau.
„Jei perka, tai mažus paveiksliukus dovanoms ar kokius suvenyrus. Žmonėms dar trūksta išsilavinimo. Priešingai nei teatruose ar koncertuose, jie nemėgsta lankytis parodose“, – apgailestavo galerijos vadovas.
Vis dėlto ne iš kiekvieno meno kūrinio įmanoma uždirbti.
„Reikia labai atsargiai rinktis ir teisingai pataikyti dailininką. Naujam žmogui meno rinkoje labai sunku greitai viską suprasti ir išsiaiškinti, nes įsigytas dailės kūrinys vertės gali ir neauginti – yra daug nevykusių autorių, – patarė E.Armoška. – Tartis su galerininkais irgi reikėtų atsargiai, nes jų tikslas – parduoti. Vis dėlto dabar atsiranda profesionalių galerijų, kuriose jums gali parduoti gal ir brangiau, bet vertingą darbą. Tada jūs nieko neprarandate.“
Turi pinigų, bet neturi proto
Galerininkai pastebi, kad nemažai turtingų Lietuvos žmonių vis dar abejingi menui ir nekiša nosies į meno rinką.
„Galinčių investuoti į meno rinką Lietuvoje yra tikrai daug, bet toli gražu ne visų verslininkų interesai, norai ar išsilavinimas siekia paveikslus. Dalis visuomenės turi pinigų, bet neturi proto, – įsitikinęs D.Juškus. – Investavimas į meną yra svarbus aristokratijos luomo bruožas: jei esi išprusęs ir išsilavinęs, tavo namuose negali nekaboti atitinkamo lygio paveikslų. Tai apie žmogų pasako tiek pat, kiek perskaitytos knygos ar geriamas vynas. Tačiau Lietuvos visuomenė po truputį tobulėja, auga...“
Su viltimi į meno rinkos ateitį žvelgia ir kolekcininkas E.Armoška.
„Mūsų genofondą išnaikino karai ir revoliucijos, neturime meno vertybių palikimo iš kartos į kartą, jei tokių ir buvo – jos išdraskytos, sudegintos, konfiskuotos. Dabar mes pamažu keliamės iš sovietmečio ir vėl pradedame kurti meno kolekcionavimo tradicijas – Lietuvoje jau formuojasi keletas labai rimtų dailės kolekcijų“, – džiaugėsi meno ekspertas, kasdien semiantis estetinį pasitenkinimą iš savo įsigytų meno kūrinių.
