Spektaklis sukurtas pagal airių kilmės amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley pjesę, pelniusią Pulitzerio premiją ir inscenizuotą Brodvėjuje. Lietuvos kino teatruose rodytas paties dramaturgo režisuotas kino filmas.
„Dvejonės“ pagrindas – katalikų mokyklos direktorės sesers Aloysius ir parapijos kunigo tėvo Flynno susidūrimas. Sesuo kaltina tėvą, kad jis seksualiai išnaudoja juodaodį moksleivį. Spektaklyje vaidina aktoriai Povilas Budrys, Eglė Mikulionytė, Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga ir Simonas Lindešis. Kol kas planuojama, kad VVMT spektaklis bus vaidinamas tik vieną kartą. LŽ kalbina tėvo Flynno vaidmens atlikėją, aktorių P.BUDRĮ.
Taip atsiranda nauja
– Kaip pavyks išsaugoti šį kamerinį, išorinių pagražinimų nereikalaujantį spektaklį naujoje salėje?
– Rugsėjį ir spalį „Dvejonė“ buvo keletą kartų rodyta Vilniaus dailės akademijos (VDA) Skulptūros studijoje. Vyliausi, kad ši erdvė pagyvins teatrinį sostinės Užupio gyvenimą. Žiūrovams būtume pasiūlę ir daugiau spektaklių – „Muziką 2“, „Gyvenimą prieš akis“, pagal Jurgio Kunčino romaną ketintą kurti „Tūlą“. Apmaudu, tačiau VDA Skulptūros katedra dėl nesuprantamų priežasčių neleido toliau naudotis sale. Ji būtų ypač tikusi visiems mūsų sumanymams įgyvendinti.
Pradėjus kurti spektaklį atrodė, kad jis turėtų sukelti audrą, tačiau taip neatsitiko. Nenorėjome nustebinti, greičiau sukelti bendrą sudvejojimą.
Mažajame teatre dar neturėjome laiko repetuoti. Be abejo, ten viskas bus kitaip – lyg maudytumeisi nežinomoje vietoje (juokiasi): nežinai, smėlis ar akmenys po vandeniu. Padirbėsime prieš vaidinimą ir nersime į sceną. Turime išsilaikyti, žūtbūt išsaugoti spektaklį.
– Ar teatro scena nebaugina jaunesniųjų trupės narių?
– Mūsų trupė gana kompaktiška ir darni. Neblogai suprantame kolegų įkūnytus personažus, tad, regis, galėtume suvaidinti bet kur. Kita vertus, VVMT scena šiek tiek primena nedidelę parapijos salę. Tiesiog teks prisitaikyti, tai mums įprasta. Tik šitaip atsiranda nauja.
Kur gyvena ilgesys
– Ar pjesėje vis dar atrandate anksčiau nepastebėtų prasmių?
– Atrandu. Būna frazių, kurias sunkiau sekasi ištarti, prisimiršta. Tokiais atvejais esu susikūręs vieną metodą: jei sudėtinga pasakyti, reikia atkreipti dėmesį – kodėl? Įsigilinti ir iš kliuvinio susikurti atramą. Paprastai tokiame santirštyje slypi gera mintis, o kartais išsitenka ir visa drama. Tą patį spektaklį antrą kartą žiūrime visai kitaip. Nuo ko tai priklauso? Ir nuo aktorių, ir nuo žiūrovų, ir nuo aplinkos. Gerai, kad taip yra. Per keletą spektaklio valandų kažkas mumyse kinta. Turbūt todėl, kad visi norime keistis.
– Žmonėms būdinga būti nepatenkintiems dabartimi.
– Taip, mumyse gyvena ilgesys. Pasiilgstame pasaulio, kurio nematome, tačiau nujaučiame esant.
– Kas nors pasakytų, kad tai tobulybės, rojaus, iš kurio buvo išvyti mūsų protėviai, ilgesys.
– Taip, mes esame išvyti. Tad tokia žmogaus būsena yra visiškai natūrali. Išvytajam nėra ypatingos priežasties kvatoti, juokauti. Tačiau sugrįžti turime patys, savo jėgomis, po trupinėlį rinkdami nuojautas, skaudžias gyvenimo patirtis. Kad nebūtų taip sunku, jų ieškome ir eidami kitu keliu – per meną, teatrą, knygas.
Kunigo advokatas
– Tėvo Flynno pasitraukimą spektaklio ir ypač kino filmo žiūrovai suvokia kaip pralaimėjimą ir jo kaltės įrodymą. Ar pats tikite kunigo nekaltumu?
– Savo personažą ginsiu bet kokiomis aplinkybėmis. Esu tarsi jo advokatas. Klausiau savęs, kuo tėvas Flynnas tiki, kas yra jo mokytojas, idealas? Jei tai Kristus, juo kunigas ir seka. Daugelis pasakys, kad Kristus pralaimėjo. Kodėl jis, turėdamas galimybę, nesigynė ir patyrė visišką sutriuškinimą? Tad ir tėvas Flynnas lemiamą akimirką seka mokytoju. Jis atiduoda savąjį likimą į kito žmogaus rankas, paaukoja save kitiems, tarsi sakydamas: „Darykite, kaip jums atrodo teisinga, tačiau mano kelias yra toks. Tegul žmonės dvejoja, nes dvejonė – vertybė.“ Atradau logišką kunigo elgesio pateisinimą. Priešingu atveju šį konfliktą turėtų narplioti kriminalistai ir galiausiai jis taptų teismo objektu.
– Rašyta, kad aktorė Meryl Streep, filme suvaidinusi seserį Aloysius (lietuvių spektaklyje ją vaidina E.Mikulionytė), taip pat buvo susikūrusi savo personažo priešistorę.
– Tai būtina. Jos personažas tikrai turi praeityje glūdinčią paslaptį. Ji taip kabinasi į kitus žmones, kad, regis, be jų pražūtų. Ką ji teistų likusi viena? Tikriausiai save pačią, mąstydama apie praeitį.
Audros nebuvo
– Kaip jums sekėsi dirbti su J.Jurašu?
– Vos pradėję repetuoti, gana greitai turėjome pjesę parodyti. Atsisakėme kelių scenų, mažiau reikšmės teikėme kai kuriems dalykams. Pirmasis pjesės skaitymas padiktavo paprastą spektaklio formą, visą dėmesį sutelkiant į pačius personažus. Režisierius įsitikino, kad toks kelias teisingas, pajuto ir mūsų pritarimą. Jis leido improvizuoti, reikšti pastabas vienas kitam pastabas. Esame jam dėkingi, kad surado ir pakvietė dirbti drauge.
– Režisierius minėjo, kad spektaklį norėtų parodyti mažesniuose Lietuvos miestuose. Jis tikėjosi žiūrovų reakcijos, gal net pasipiktinimo.
– Pradėjus kurti spektaklį atrodė, kad jis turėtų sukelti audrą, tačiau taip neatsitiko. Nenorėjome nustebinti, greičiau sukelti bendrą sudvejojimą. Šiais laikais teatras ne tiek jau daug gali.
