Diskusija vyks ketvirtadienį, 14.30 val. Vilniaus rotušės kamerinėje salėje. Ją moderuos kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas. Kiekvienas diskusijos dalyvis turės išsakyti iš anksto parengtas įvadines tezes (1 pasisakymo trukmė – 5 min.).
M.Drėmaitė siūlo įkurti naują muziejų
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė savo feisbuko paskyroje teigė:
„Ką daryti, ką daryti? Gal pirmiausia reikėtų iškraustyti visas pašalines įstaigas ir restauruoti namą, kuris yra tarpukario Vilniaus modernizmo architektūros šedevriukas (archit. Isaak Smorgonski, Jan Borowski, 1938). Atstatyti planinę struktūrą (po to kai atimtas vienos šeimos gydytojo Antoni Kiakszto namas buvo padalytas į du butus ir į juos po karo įkelti Antanas Venclova su šeima ir komunistų partijos sekretorius Feliksas Bieliauskas su šeima), nuimti šlykščias grotas, sutvarkyti stogą ir vėl nudažyti namą baltai. Tada jame jau bus galima įkurti ir šiuolaikišką Vilniaus literatūros muziejų (be jokių Venclovų ar kitų asmenvardžių pavadinime), o gal net ne muziejų, o Vilniaus UNESCO literatūros miesto centrą (ten jau bus galima diskutuoti ir apie kolaborantus, ir apie tikrą meną). O gal kokį Vilniaus architektūros muziejų?“
N.Putinaitė: reikėtų permąstyti memorialinių muziejų koncepciją
Humanitarinių mokslų daktarė Nerija Putinaitė nesutiko dalyvauti savivaldybės organizuojamoje diskusijoje apie šio muziejaus likimą dėl kelių priežasčių, taip pat savo feisbuko paskyroje pasidalino situacijos apžvalga:
Neabejoju, kad bus išsamiai išdiskutuoti visi aspektai.
„Vilniaus miesto savivaldybė šią savaitę kviečia diskusiją, kurioje kvies pasisakyti ir diskutuoti „iškilius mokslininkus, viešuosius intelektualus, visuomenės veikėjus, kultūros pasaulio atstovus“. Neabejoju, kad bus išsamiai išdiskutuoti visi aspektai. Kvietė ir mane, bet atsisakiau dalyvauti dėl savų sumetimų.
Pagrindinis sumetimas, kad nematau prasmės, kodėl reikia išskirtinai diskutuoti būtent apie Venclovų namus-muziejų.
Lietuvoje nemažai blogai veikiančių muziejų. Ir nemanau, kad Venclovų namai-muziejus yra blogiausiai veikiantis. Galbūt net priešingai. Esu dalyvavusi kaip žiūrovė keliose diskusijose apie sovietmetį. Jos buvo įdomios ir tikrai ne pro-sovietiškos. Žinia, ekspozicija turbūt turi būti atnaujinta. Tačiau interjeras, tikiuosi, išlaikytas kaip buvęs. O sovietiniai inteligentų interjerai vis labiau nyksta.
Masinės masinio populiarumo sulaukiančios parodos ar renginiai yra svarbu. Tačiau dėl to neturėtų išnykti įstaigos, galinčios pasiūlyti nišinius renginius su nišinėmis ekspozicijomis.
Iš principo reikėtų apskritai permąstyti memorialinių muziejų koncepciją visoje Lietuvoje. Ko iš jų tikimės, ir ar ko nors tikimės. Nemažoje dalyje tokių muziejų kažin ar apskritai kas nors vyksta.
Masinės masinio populiarumo sulaukiančios parodos ar renginiai yra svarbu. Tačiau dėl to neturėtų išnykti įstaigos, galinčios pasiūlyti nišinius renginius su nišinėmis ekspozicijomis. Galbūt reikėtų pasirinkti dalį iš veikiančių ir juos imti geriau finansuoti. Būtų blogai, jei išnyktų nišinės įstaigos.
Argumentuoti, kad Venclovų namuose-muziejuje yra prasta ekspozicija taip pat nereiškia, kad kituose muziejuose ekspozicijos puikios. Yra ir nacionaliniu mastu finansuojamų muziejų, kuriuose nerirūpinama lankytoju, net jei eksponatai ir vertingi. Tokie muziejai daugiausiai džiaugiasi mokinių privalomu antplūdžiu birželio mėn.
Muziejai nėra stovylos aikštėse. Į muziejų gali eiti, gali neiti.
Muziejaus pavadinimas. Čia turbūt šuo pakastas. Dėl Antano Venclovos. Bet jei esmė tik pavadinime, tai galima jį pakeisti ir be didelio triukšmo. Pasikviečiant iškilius visuomenės ir kultūros veikėjus diskutuoti, koks turėtų būti pavadinimas, koncepcija. Nes muziejus referuoja ir į Tomą Venclovą. Man patiktų, jei ir liktų muziejus, susijęs su sovietinės inteligentų nomenklatūros veikla, kolaboravimu, prisitaikymu, laviravimu ir pan (sekant iš dalies Dviračio žinių siūlymu). Man apskritai rūpi, kad prisitaikymo lengvybė ir pagundos tam tikromis politinėmis sąlygomis nebūtų ištrintos iš atminties.
Muziejai nėra stovylos aikštėse. Į muziejų gali eiti, gali neiti. Politikai gana lengvai gali nuspręsti muziejus sujungti, uždaryti, pakeisti pavadinimą. Daugelio muziejų atveju to net nepastebėtum.“
V.Ališauskas: norisi matyti visas spalvas
Filosofas Vytautas Ališauskas savo socialiniuose tinkluose taip pat pateikė savo mintis bei pažymėjo, kad pritaria N.Putinaitei:
- Dabartinėje viešoje diskusijoje dažnai suplakami skirtingi dalykai: pirma, muziejinės-kultūrinės erdvės likvidavimas ir jos transformacija yra skirtingi dalykai. Muziejaus veiklos ir ekspozicijos kokybė savo ruožtu nėra argumentas muziejui likviduoti.
- Saugomas interjeras nėra susijęs vien su Antanu Venclova, tai ir vieno svarbiausių Lietuvos poetų bei intelektualų Tomo Venclovos vaikystės ir jaunystės erdvė. Nebūtina identifikuotis su jo pažiūromis ar veikla, kad pripažintume jo kūrybos vertę ir asmens kultūrinę įtaką.
- Savotiškas bent porą kartų apimantis giminystės voratinklis (Venclova, Cvirka, Cvirkienė, Račkauskai) su skirtingais likimais ir dažnai dramatiškais santykiais irgi vertas apmąstymo ir galimai atspindėjimo.
- Ne mano reikalas, kaip realiai spręsti ekspozicijos ir pan. problemas, bet faktas, kad savivaldybė nepajėgi (pačia prigimtimi, o ne dėl to, kad bloga) užtikrinti šiuolaikiško sprendimo, atitinkančio nors kokį tarptautinį lygį. Nežinau, kaip tai atrodo juridiškai, kaip finansiškai, bet aišku, kad permainos įmanomos šį muziejų pavertus kad ir Nacionalinio muziejaus, kuriame matome puikius poslinkius, padaliniu. Deja, su viena sąlyga – kad Nacionalinis muziejus to norėtų.
- Diskusijose dėl Lietuvos paveldo dažniausiai vyrauja vertinimai „balta“ arba „juoda“. Blogiausia, kad manoma, jog diskutantas, nenorintis rinkis vienos iš šių pozicijų, siūlo kompromisinį baltos ir juodos mišinį – „pilka“. Tuo tarpu norisi matyti visas spalvas, tarp jų nebijant gretimai sudėti ir juodą, ir baltą.
