„Tarytum gyvas būtybes Elena Balsiukaitė - Brazdžiūnienė apibūdino tapybos darbus, vieną po kito traukdama iš ankštokos dirbtuvės lentynų. Šis akivaizdus NORĖJIMAS, kitaip – troškimas, kunkuliuojanti gyvenimo smalsulio lava, ženklina kaunietės tapytojos asmenybę, o kartu ir kone dvidešimties metų kūrybinį kelią. Šiuolaikinio meno, persmelkto socialinės refleksijos, agonijos, šaržo, netgi sarkazmo žiūrovui (ir sau), kontekste E.Balsiukaitę galėčiau apibūdinti kaip būties menininkę, nesivaikančią to, kas svetima, bet laikančią savo pačios gyvenimą už rankos. Kad galėtų geriau įsižiūrėti, įsiklausyti, kad galėtų su juo pasikalbėti, pasiginčyti, pasibarti, pažvelgti jam į akis.
E.Balsiukaitės kūryba – tai būsenų skleidimasis. Jos tapytose drobėse, objektuose ar instaliacijose gausu nekonkretybe prabylančių jausenų: meilės, vilties, neapykantos, neužtikrintumo, skausmo, tyrumo, naivumo, šmaikštumo, trapumo, ryžto, stebėjimo ir stebėjimosi. Būsenas dailininkė geba paversti estetinėmis kategorijomis, naudodamasi ne manifestacijomis, o tylia įžvalga ir nuoširdumu. Autorė gilinasi į paprastų dalykų esmę, ieško tikrumo, atsisako mistifikuoti meno procesą ir rezultatą. Besižvalgant po vaikystės, paauglystės, brandos citatomis paženklintą E.Balsiukaitės kūrinių „garderobą“, tampa akivaizdu, jog menas vienai stipriausių Kauno tapytojų – tai bendravimo su savimi ir aplinkiniais forma, atvirumo siekinys, tiltas, atsispiriantis į kiekviename giliai užslėptus bendrumo poreikius, o kūriniai – nuorodos į kasdienybėje pro akis praleistus dalykus, klaidžiojančius belaikėje erdvėje tarp vakar ir rytoj“.
Ištrauka iš straipsnio: Virginija Vitkienė. „Jie visi atsirado, todėl, kad norėjau, kad jie atsirastų...“