Dalija Kaukėnaitė. Muzikos albumų dizaino raida. Leidinių serija
Muzikos albumų dizainas – tai atskira meno forma, gebanti perteikti ne tik tam tikros grupės skambesį ar jų nešamą žinutę, bet ir atskleisti kultūrinius, meninius ar net istorinius kontekstus. Šiame darbe yra gilinamasi į žymiausių 20 a. muzikos albumų dizainerių darbus, kuriuose yra ieškomos užuominos į minėtus kontekstus, nagrinėjama muzikos įrašų formatų kismo įtaka. Atliktos analizės turinys yra susisteminamas remiantis besikeičiančiais muzikos įrašų formatais (78 RPM, LP, EP ir CD).
Ekspoziciją sudaro specialiai sukurta vinilų ir CD grotuvus interpretuojanti dėžė, trys leidiniai, turintys atskiras pakuotes bei informacinių plakatų serija, talpinama į atskirą CD dėžutės interpretaciją. Visų leidinių pakuotės yra sukurtos remiantis pasirinkto dizainerio darbais, kurie yra aptariami leidiniuose, tokiu būdu muzikos albumų dizaino raidos pažinimas pradedamas tik paėmus darbus į rankas.
Kiekviename leidinyje sukuriama vizualinė ir poligrafinė navigacija: pvz., pimajame leidinyje parinktu popieriumi bei klijuojamais diskų etikečių lipdukais buvo siekiama perteikti autentiškas 78 RPM diskų pakuotes; antrajame – kalkinis popierius derinamas su ofsetiniu, siekiant išryškinti muzikos albumų dizaino kontekstą; trečiajame – skirtingi popieriaus formatai bei spalvos pabrėžia į ką atkreipti dėmesį. Visa tai leidžia šio darbo auditorijai lengviau ir efektyviau pažinti muzikos albumų dizaino raidą.
Ieva Radzevičiūtė. Vėl trūksta žodžių – lietuviškų diakritinių ženklų ekspozicija
Tai lietuviškų diakritinių ženklų pažinimo ekspozicija. Diakritinis ženklas – tai „pridėtinis garsinio rašto ženklas, rašomas viršuje, apačioje ar šalia raidės ir keičiantis arba tikslinantis jos garsinę reikšmę.” (Tarptautinių žodžių žodynas). Lietuvių kalboje naudojami 4 diakritiniai ženklai: nosinės ą, ę, į, ų; taškas ė; paukščiukai č, š, ž; brūkšnelis ū.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad dabar skaitmeninėje erdvėje dažnai rašoma be diakritinių ženklų. Diakritikai yra nevartojami sąmoningai: kai reikia, žmonės žino, kur padėti paukščiuką ar užkabinti nosinę. Taigi, šio projekto siūlomas sprendimas sudominti ir aktualinti diakritinius ženklus, tam pasirinkta priemonė keliaujanti, šiuolaikiška ir interaktyvi ekspozicija. Ekspozicijoje remiamasi patyrimo principu, naudojami dalyvaujamieji eksponatai.
Projekto tikslas supažindinti lietuvių kalbos vartotojus su lietuviškais diakritikais. Iš to išeinantis netiesioginis tikslas – paskatinti vartoti raides su lietuviškais diakritikais.
Ekspozicijos segmentai: įvadinė dalis, 4 diakritinių ženklų istorijos ir pabaiga. Įvadinė dalis yra stendas, kuriame trumpai pristatoma ekspozicija, pateikiamas turinys, laiko juosta. Pagrindinės 4 diakritinių ženklų istorijos pateikiamos specialiai pagamintoje medinėje konstrukcijoje su pvc putų plokštėmis, kita -papildoma informacija pateikiama ant medinių kubų. Ekspozicijoje pasakojama apie ženklų kilmę, išvaizdą, pateikiamos įdomybės. Visos naudojamos priemonės įtraukia lankytoją, jis kviečiamas pakabinti nosines, suvedžioti labirintą, fotografuotis prie ė sienos, atidaryti paukščiuko dureles, pasimatuoti ūgį ir t.t. Ekspozicijos pabaiga – tai dar viena papildoma konstrukcija, pabaigoje lankytojas kviečiamas parašyti gražiausius žodžiu su diakritikais.
Įvestoje navigacinėje ir dizaino sistemoje naudojami tipografiniai tekstai, pasirinktas baltos ir geltonos spalvų derinys. Lietuvių kalbos institutas atskleidė, kad projektų šia tema dar nebuvo. Lietuviškų diakritinių ženklų pažinimas aktualus ir 100-mečio kontekste.
Justina Kaubrytė. Kinų kalbos mokomoji priemonė 4 metų vaikams
Šiomis dienomis dažnai teigiama, kad ateitis be kinų kalbos neišvengiama. Tėvai, kurie nusprendžia leisti vaikus mokytis kinų kalbos nuo mažens, yra kosmopolitai, svarsto apie modernią ateitį ir vaikų gerovės užtikrinimą.
Kūrybinio darbo užsakovė – kinų kalbos mokytoja. Pradėjus su ja bendradarbiauti, išsiaiškinta, kad kinų kalbos mokymo priemonių lietuvių kalba beveik nėra išleista. Iškilus poreikiui, nuspręsta pradėti kurti seriją nuo leidinio ketverių metų vaikams. Metodika mokytojos buvo ruošiama, tačiau buvo reikalinga informaciją susisteminti, sumaketuoti, sukurti dizainą. Pirminė leidinio koncepcija išsiplėtė iki pagalbinės mokymo priemonės komplekto, kurį sudaro dėžutė, leidinys, kortelių dėlionė.
Leidinio edukacinį procesą lengvina žaidybiniai elementai – dėlionė, spalvinimo, piešimo, sujungimo, apvedžiojimo užduotys. Prasidedant naujai temai yra matomas QR kodas, kurį nuskaičius galima patekti į internetinį žodyną, pamatyti žodžių sąrašą ir sužinoti tarimą. Kintantis temų spalvingumas suteikia žaismingumo bei tarnauja struktūrai.
Sukurtas personažas Ming, lydimas šeimos narių, tampa vedliu einant kalbos mokymosi keliu. Iliustracijos pieštos grafine planšete, grafiką papildant tekstūromis.
Komplekto dėžutė suprojektuota taip, kad iš jos lengvai išsiimtų knygelė – į vidinę struktūrą įtvirtinta juostelė. Dėžutės dangtelyje bei vidinėje jos dalyje įtaisyti magnetai, užtikrinantys sandarumą.
Kūrybinis darbas buvo iššūkis – teko atsižvelgti į vartotojo amžių, įpročius, pasaulėvoką. Kūrybos procesas vyko įdedant daug nuoširdumo, jaukumo, turint omenyje, kad priemonės vartotojai yra vaikai.
Modesta Žemgulytė. Asmeninis projektas: Daiktų istorijos
Kokius daiktus vertiname labiausiai? Kodėl prisirišame prie tam tikrų daiktų? Ir kodėl su kai kuriais jų išsiskyrimas yra itin sunkus? Geros istorijos net ir elementariausius buities daiktus gali paversti svarbiais ir reikšmingais. Daiktai ir įvairūs objektai yra stiprūs dirgikliai mūsų prisiminimams pažadinti. Jie gali tapti išorine, fizine talpykla, kurioje užkoduoti prisiminimai susiję su įvairiomis patirtimis. Daiktai saugo istorijas ne tik apie save, bet ir apie to daikto savininką, jo prisiminimus. Materialiuose daiktuose įkūnijami išgyvenimai, transformuoja pačių daiktų suvokimą. Suteikus daiktams papildomas reikšmes, jie gali būti panaudojami ne pagal pirminę funkciją.
Kūrybiniame darbe „Daiktų istorijos: t“ tyrinėju daikto reikšmę ir dalinuosi asmenine patirtimi. Kartu siūlau suteikti daiktui priminimo-suflerio funkciją ir netiesiogiai pateikiu netradicinį sprendimą, kaip priminimas gali būti užkoduojamas kitoje medijoje – fiziniame daikte. Susiejant konkretų objektą su mums žinoma istorija ir suteikiant asmeninę prasmę, daiktas tampa simboliu tai istorijai ir prasmei paženklinti.
Turėdama gausią vaizdinės medžiagos, sukeliančios prisiminimus apie tėtį, ir didelę jo daiktų kolekciją, pasitelkiu tai kaip vizualią išraiškos formą savo istorijai papasakoti 5 min. trukmės filmuke. Video darbą papildo ekspozicija, kurios idėja – suteikti konkretiems tėčio daiktams ypatingo dėmesio. Kiekvienas daiktas pateiktas tarsi muziejaus eksponatas, apšviestas koncentruota šviesa, nukreipta tik į jį. Kabanti instaliacija – tai aliuzija į vaikystę.
Pavel Shmeliov. Vilniaus viešojo transporto navigacija
Vilniuje atsiranda greiti ir patogūs autobusai, bet važinėdami jais mums tenka naudotis neefektyvia navigacija.
Projektas susideda iš atnaujintos transporto schemos, lauko navigacijos, dinamiškos programėlės ir viską apjungiančio identiteto. Pagrindinis principas – navigacija turi būti ten, kur jos tikisi vartotojas.
Transporto schemoje atsisakoma geografiškumo, o santykiai tarp stotelių ir maršrutų atvaizduoti detaliai, kad keleiviui būtų patogiau sekti ir planuoti maršrutą. Nuo šiol greitieji maršrutai turi atskirų spalvų linijas.
Atnaujintose stotelėse nurodomos svarbios kryptys, šalia esančios stotelės ir greitesnio keliavimo būdai.
Nauja programėlė ne tik nurodo maršrutą nuo taško A iki taško B, bet ir suteikia pastovų grįžtamajį ryšį į vartotojo veiksmus. Jei keleivis suklydo – jis iškart sužinos, kur judėti toliau.
