Miglė Ceinorytė. CAPTCHA pratimai
Kūrybiniame projekte vizualaus tipografinio klaidingumo poveikio tyrinėjimas įgauna meninę formą, aptikti tipografikos klaidumo atvejai nagrinėjami remiantis technologiniu santykiu su tipografikos klaidumu (konkrečiai CAPTCHA reiškiniu – vizualus klaidingumas nagrinėjamas remiantis žmogaus ir kompiuterio skaitymo patirčių sugretinimu). Pateikiamos katalogo, raidyno, lankstynių, estampo ir kitų ekspozicinių elementų formos kviečia skaitytoją spręsti tipografikos klaidumą, kitaip – atlikti CAPTCHA pratimus, tokiu būdu aktualizuojant vizualaus klaidingumo poveikį skaitytojui.
Lukas Avėnas. „Memento vitae“
Luko Avėno laikmačiai „memento vitae“ – „atmink, kad gyveni“. Mes gyvename vis virtualiau. Vis mažiau prisiliečiame prie gyvos, nuogos tikrovės. Vis daugiau protinės veiklos, vis mažiau jutimų. Vis daugiau minčių, vis mažiau galimybių. Vis daugiau baimės, nerimo, skubėjimo – vis mažiau gyvenimo. Pristatomi objektai skirti matuoti, stebėti laiką. Laikmačiai prisukami smulkiais gracingais judesiais, jiems sukurta speciali dizaino choreografija. Medžiagos ilgaamžės, sensta ir keičiasi nuo naudotojo rankų prisilietimų. Visi mechanizmai mechaniniai, todėl gali veikti amžinai. O jeigu kas nors sudyla, nesunkiai pataisoma. Panašiai ir kartu skirtingai negu senovės vienuoliai bei išminčiai, savo susikaupimo meditacijose praktikavę „memento mori“, šie laikmačiai kviečia „memento vitae“ – daryti pertraukas, grąžinančias į dabarties momentą, į fizinę apčiuopiamą tikrovę, prisiminti save ir gyvenimą.
Vestina Petrauskaitė. Sužaidybintas judėjimo negalios simuliacinis projektas „Kitonas“ skirtas visuomenės empatijai didinti
Šiandieninė visuomenė stokoja empatijos pamatų ir fizinio kontakto su neįgaliaisiais. Todėl dažna komunikacija prasideda gailesčio jausmu, nepastebint, jog žmogus, sėdintis vežimėlyje, nepatiria kančios. Sukurto simuliacinio projekto „Kitonas“ tikslas – per teigiamą asmeninę patirtį virtualioje realybėje suformuoti bei įtvirtinti teisingą visuomenės požiūrį į žmones su judėjimo negalia. Girdint neįgaliojo balsą, fiziškai ir emociškai patiriant negalią, sukuriama fiktyvi bendra patirtis, kuri vėliau tiesioginiame kontakte didina ir keičia visuomenės supratimą apie žmonių, judančių vežimėlyje, emocijas bei poreikius. Tiksliau tariant, padeda suprasti, kad žmonės, judantys vežimėliu – savarankiški, tik kitoniškai judantis. Juos riboja ne pati fizinė negalia, o nepritaikyta, tinkamai neprižiūrima infrastruktūra.
