– Gabriele, Vilniaus dailės akademijoje studijuoji skulptūrą. Kas lėmė pasirinkimą čia mokytis? Kas formavo tave ir tavo skonį, požiūrį į meną dar prieš studijas?
– Paauglystėje daug skaičiau, žiūrėjau daug filmų. Didžiausi to meto atradimai – lėtasis kinas – Béla Tarro, Andrejaus Tarkovskio, ankstyvieji Šarūno Barto filmai, be abejo Jonas Mekas.
Skulptūros katedroje atsidūriau labai atsitiktinai. Visuomet galvojau, kad stosiu į kino režisūrą. Labai norėjau kurti filmus, todėl nemažai filmuodavau ir fotografuodavau. Tačiau tais metais, kai baigiau mokyklą nerinko režisierių kurso, todėl fotografijos stovykloje susitikusi savo būsimą grupiokę, daugiau sužinojau apie skulptūros programą, katedros dėstytojus. Įstojusi galvojau, kad esu čia trumpam, kokiem metam, bet štai jau praėjo ketveri, o dar laukia dveji, nes šiemet apsigynusi bakalauro darbą įstojau į magistrantūrą. Šios studijos mane nustebino, pati save nustebinau, kaip per šį laiką galiu pasikeisti, kaip kinta, grynėja kūryba.
– Minėjai, kad daug filmuodavai, ar tebefiksuoji ką nors su kamera?
– Dabar tik kartais filmuoju su senu savo telefonu. Man labai patinka tokios priemonės. Ieškau keistų objektų, bandau kaip jie veikia, ką galiu su jais sukurti. Taip nutiko ir su mano baigiamojo bakalauro darbo projektu.
Knygose ieškau aukštų emocinių taškų. Dažnai į vieną tekstą sudedu ištraukas iš skirtingų puslapių ar autorių, sukeičiu veikėjus, situacijas.
Žaislų parduotuvėje sesei ieškojau dovanos ir nusipirkau vaikišką žaislinį mikrofoną. Man patiko ta priemonė, nors dar nežinojau, ką su ja darysiu. Tuomet pradėjau viską įrašinėti – kalbinau draugus, fiksavau aplinkos garsus, visai netyčia sudainavau kažkokią frazę.
Tik po to perklausant įrašus su dėstytoju, ši vieta labiausiai įsiminė, kaip geras kontrastas tarp įrašymo objekto, temos apie kurią dainuoju ir mano balso. Taip ėmiau įdainuoti vis daugiau frazių iš filmų ir knygų, aplinkoje gaudau nuogirdas, kurios mane užkabina ir paverčiu jas dainomis. Galima pavadinti tai įdainuotomis žinutėmis.
– Ar šį projektą ir pristatysi šių metų „JCDecaux premijos“ parodoje? Kaip sekasi jai ruoštis?
– Baigiamajam savo studijų projektui įrašiau tokių savo dainų albumą, tačiau šioje parodoje nesinori rodyti to paties, todėl šiuo metu ieškau kiek kitos formos. Tai bus garso instaliacija, besikeičiančios trumpos melodijos.
– Kokių ir kur ieškai ištraukų, kurias įdainuoji? Kodėl nesiimi kurti naujų tekstų?
– Viskas prasidėjo nuo Roberto Bressono filmo Four Nights of a Dreamer. Jame vaikinas su mikrofonu taip pat įrašinėja garsus. Šį filmą pamačiau visiškai atsitiktinai ir tai mane labai nustebino. Nusprendžiau įdainuoti tekstą, kurį jis įrašo. Taip atsirado mano pirmoji daina. Vėliau pradėjau domėtis, pagal ką šis filmas yra sukurtas ir priėjau iki Fiodoro Dostojevskio „Baltųjų naktų“, kitų jo kūrinių. Galiausiai mano rankose atsidūrė Astrida Lindgren.
Knygose ieškau aukštų emocinių taškų. Dažnai į vieną tekstą sudedu ištraukas iš skirtingų puslapių ar autorių, sukeičiu veikėjus, situacijas. Man patinka dirbti su rasta medžiaga, kitų autorių žodžiai man suteikia atstumą.
– Galbūt pameni, kokį tekstą įrašei paskutinį kartą?
– „You are holding my heart in your hands, I don't understand, but that's how it is“ (liet. „Savo rankose laikai mano širdį, aš nesuprantu, bet taip tiesiog yra“). Tai frazė iš A.Lindgren knygos „Ronja plėšiko duktė“. Mane žavi šios personažės laikysena, tvirtumas. Apskritai, man patinka vaikiškos knygos, jose daug tikrumo ir paprastumo, kurio ieškau.
– Ar visi tavo pasirinkti įrašyti tekstai yra angliški? Koks tavo santykis su kalba, kaip komunikacijos įrankiu? Ar visuomet tai geriausias įrankis reikšti jausmus, intymius išgyvenimus?
– Pirmoji daina buvo sukurta iš angliškų filmo titrų, vėliau norėdama išlaikyti vientisumą rinkausi ir skaityti šia kalba. Tačiau tenka ir versti tekstus. Man svarbu išreikšti savo mintis žodžiais, bet tai žinoma ne visuomet yra tinkamiausias būdas.
– Įdomu, kas nutinka, kai tekstai tampa įdainuoti? Ką tai juose keičia?
– Įdainuodama tekstą tiesiogiai jį perleidžiu per save, jis tampa nuo manęs, lyg dovana. Būtent todėl bakalauro projektą pavadinau To My Dear Friend (liet. „Brangiam draugui“). Tai tampa labai asmeniška išraiška. Knygoje tie žodžiai galbūt reiškia viena, o aš jiems galiu suteikti papildomą reikšmę. Kai perskaitai arba pasakai tam tikrus žodžius, tai įvyksta labai greitai, o kai juos įdainuoju lėtai ir tyliai, tai ima reikalauti pastangos išgirsti. Tam reikia laiko, reikia nutilti.
– Ar taip bandai pritaikyti lėtojo kino žiūrėjimo patirtis? O gal tai kritika šiuolaikinio pasaulio greitumui ir nejautrumui, empatijos praradimui? Galbūt savo dainomis sieki ją stimuliuoti?
– Taip, šios patirtys labai svarbios, tačiau sąmoningai nesiekiu kritikuoti. Tai labai intuityvus kūrinys, kuriame empatijos jausmas yra ypač ryškus. Man atrodo, kad jautrumas yra pagrindinis įrankis, kurį naudoju, be jo, ko gero, nieko nepavyktų sukurti, nepavyktų pastebėti.
– Daugelyje savo ankstesnių projektų taip pat pasitelki garsą. Gal galėtum daugiau papasakoti apie klausymą ir garsų įrašymą lydinčias praktikas? Kas šioje srityje ir dirbant su šia medžiaga tave domina?
– Ilgai galvojau, kokią formą gali įgauti pasakojimai, kaip tai paversti užfiksuotu veiksmu. Ilgainiui idėjas pasidarė svarbiau reikšti ne vaizdu ar objektu, bet pasakyti žodžiu. Galbūt iš to ir gimė dainos. Kita vertus, savo kūryboje neatsisakau daiktų. Man svarbūs objektai su kuriais įrašinėju, per kuriuos leidžiu įrašus. Šioje parodoje noriu išlaikyti intymų priėjimą prie kūrinio ir įdėmaus klausymosi būtinybę.
Manau, kad kalbėti apie jausmus visada yra aktualu. Šiuolaikinio meno kontekste taip pat.
– Kuri savotišką muzikinę patirtį, tačiau ar pati anksčiau esi dainavusi? Ar galėtum save apibūdinti kaip nuoseklią ir įdėmią garsų ir muzikos vartotoją?
– Negalėčiau savęs pavadinti muzikos žinove, neturiu specialaus išsilavinimo, niekur nesimokiau dainuoti, tačiau muzika yra svarbi mano gyvenimo dalis.
– Kiek tavo projektui svarbūs technologiniai aspektai – įrašymo priemonės, grotuvai?
– Bandžiau dirbti su profesionalesne įranga, bet ji mane varžo. Galiu įrašinėti tik asmeninėje erdvėje su tomis priemonėmis, kurios manęs neįpareigoja, tuomet tai tampa mano būdu žaisti. Būna, kad negaliu pakartoti net ką tik sudainuotos melodijos. Man svarbi nekokybė, kaip būdas sukurti asmeniškumą. Tai tarsi tas veiksmas, kai kažką greitai nusiunti draugui, nes svarbu ne kaip, o ką nori pasakyti.
– Tavo projektas tampriai susijęs su nostalgija, tačiau ko jame ilgimąsi?
– Visko (juokiasi). Ten sudedu tai, ką iš esmės galvoju, ką noriu perduoti konkrečiam žmogui, arba tam, kurio nėra. Man pačiai atrodo, kad čia ilgimąsi tų pamatinių žmogiškųjų dalykų, kuriuos šiuo metu randu A.Lindgren knygose.
– Kiek, iš pirmo žvilgsnio steriliame,šaltame ir sofistikuotame šiuolaikiniame mene, Tavo nuomone, šiandien aktualus kalbėjimas apie emocijas ir jausmus?
– Manau, kad kalbėti apie jausmus visada yra aktualu. Šiuolaikinio meno kontekste taip pat. Man atrodo svarbu kurti ne erdvėms, o žmogui, širdimi kviesti žiūrovą į jausminę patirtį. Matau tame svarbą.
Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo 20 dieną.
„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be G.Vetkinaitės šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti dar keturi Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Agnė Jokšė, Arvydas Umbrasas, Nancie Naive (Emilė Skolevičiūtė) bei menininkų Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio kūrybinis tandemas.
