Nesuvaidintas skausmas
Nuotraukose užfiksuotos įvairios Vysbadeno ir Kaselio vietos ar priemiesčiai, į kuriuos Jonas, jo brolis Adolfas ir kiti internuotieji retkarčiais ištrūkdavo, šių miestų kasdienybė. Taip pat dokumentuotas išvietintųjų stovyklos gyvenimas – stovyklos mokykla, lietuvių žemdirbiai pabėgėliai, perkėlimo iš vienos stovyklos į kitą scenos. Užfiksuoti asmeniniai dokumentai, pavyzdžiui, Mainco universiteto studentų užrašai, skrajutės, išmestos iš sąjungininkų lėktuvų.
Ir šiandien, pažvelgus į tokius vaizdus, skauda. Anot parodos rengėjo, Jono Meko vizualiųjų menų centro direktoriaus Kristijono Kučinsko, tokia paroda yra unikali ne tik perteikiamomis emocijomis, kartu tai ir neįkainojamas istorijos atributas.
„Tuo metu Vokietija buvo pralaimėjusioji pusė, todėl niekas nekaupė fotografijų ir nefiksavo, kaip ten žmonės skurdo, kaip iš tikrųjų pavirto tik būtybėmis be vietos, keliavo iš vienos stovyklos į kitą negalėdami grįžti namo“, – pasakojo direktorius.
Jo teigimu, ši paroda labai vertinama Vokietijoje, nes čia užfiksuoti ne tik lietuvių likimai, bet ir pačių vokiečių neįmanomos gyvenimo sąlygos.
„Išvietintų žmonių stovyklose visoje Vokietijoje gyveno tūkstančiai lietuvių, laukdami savo likimų. Tai mano pirmas bandymas trumpai pristatyti vokiškąjį gyvenimo etapą tarp 1944 m. liepos ir 1949 m. spalio. Naudodamas originalias fotografijas, kino ir filmuotą vaizdo medžiagą iš 1971 m. ir 1993 m. aš sugrįžtu į Elmshorną, Flensburgą, Vysbadeną, Maincą ir Kaselį, kur aš praleidau keletą savo gyvenimo metų – pirmiausia kaip priverstinis darbininkas karo belaisvių stovykloje, vėliau – kaip žmogus be vietos DP (Displaced Persons) stovykloje“, – pasakoja J. Mekas.
Badaujantys vaikai ieškantys maisto šiukšliadėžėse, žmonės laukiantys traukinio į niekur, spygliuotos tvoros, iš skausmo ir kančios pajuodę veidai ir visi kiti istorijos atspindžiai atskleidžiami menininko nesumeluotose fotografijose.
Likimų tąsa JAV
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje pristatomas Jono Meko filmas „Remineszencen aus Deutchland" (Prisiminimai iš Vokietijos), taip pat filmas „Ar buvo karas?", daugiausia pačių pabėgėlių lūpomis pasakojantis apie jų gyvenimą atsidūrus JAV.
Kaip atskiri ir kartu jungiamieji akcentai parodoje eksponuojamos dvi portretinės nuotraukos – 1947 m. Jono Meko autoportretas ir 1965 m. Jurgio Mačiūno portretas. Šios fotografijos tarsi sujungia ir pratęsia pokario išvietintųjų asmenų Vokietijoje ir, kiek vėliau, JAV atsidūrusių pabėgėlių parodos leitmotyvus.
Šį kartą Jonas Mekas siūlo retrospektyvią kelionę egzodo keliais, kaip visada sulydydamas asmeninio ir subjektyvaus erdvėlaikio bei globalios istorijos lygmenis, nepakartojama „mekiška“ estetika.
Ištremti ir niekada nebegrįžę į gimtus namus – tokie likimai vaizduojami Jono Meko vizualiųjų menų centro parodoje „Jonas Mekas: Prisiminimai iš Vokietijos“. Paroda vyksta iki lapkričio 15 dienos.
