Nuo XIII a. Baltijos jūroje prie Danijai priklausiusio Skonės pusiasalio prasidėjus didžiajai silkių žūklei, ėmė formuotis svarbūs prekybiniai ryšiai tarp Europos uostamiesčių. Silkės nenuspėjamumas ir migracijos kaita lėmė tai, kad per amžius skirtingi žemyno uostamiesčiai kontroliavo šios žuvies monopoliją. Būtent silkių žuvininkystės pagrindu XIX a. Norvegijoje net kūrėsi nauji pakrančių miestai.
Norint išsaugoti silkės maistingąsias savybes buvo būtinas konservavimas, kurio populiariausias būdas – sūdymas druskoje, pratęsęs silkės vartojimo laiką ir leidęs ją gabenti dideliais atstumais. Silkės tapo „nauja valiuta“, po visą Europą išplitusiu ilgai negendančiu maistu, nešusiu didelį pelną tiems, kas galėjo ją pagauti.
Ilgainiui įvairiose Europos šalyse skirtingais būdais paruošta silkė tapo kasdieniu maistu. Lietuvoje silkė tradiciškai buvo katalikiško pasninko maistas, o tai prisidėjo prie jo populiarumo. Lietuvos žydai buvo aktyviai įsitraukę į silkių prekybą, o litvakės šeimininkės šią žuvį pavertė patiekalais, kurie šiomis dienomis pretenduoja į nematerialaus kultūros paveldo sąrašo šimtuką.
Klaipėda (Memel) yra artimiausias pavyzdys, leidžiantis mums suprasti, kaip į šį rinkos kontekstą reagavo XIX a. Baltijos regiono uostamiesčiai. „Silkių bumo“ įkarštyje XIX a. čia buvo pastatytas specialus sandėlis, kurį aprūpindavo iš Norvegijos atvykstantys burlaiviai – istorinė Klaipėdos silkių brokykla (Turgaus g. 37, Klaipėda).
Unikalus Baltijos šalyse radinys
Ilgą laiką brokyklos veikimo mechanizmai buvo nežinomi. Tačiau 2016 m. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutui vykdant archeologinius kasinėjimus visų nuostabai sandėlio viduje buvo rasta požeminė inžinerinė sistema, naudota silkių rūšiavimui, laikymui, šaldymui. Parodoje „Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“ lankytojai galės išvysti analogų Baltijos šalyse neturintį radinį – kasinėjimų metu atrastą XIX a. kubilo dangčio su kamščiu fragmentą, priklausiusį šiai storinės silkių brokyklos sistemai.
Lankytojai taip pat galės susipažinti su autentiška dr. Raimondos Nabažaitės vykdytų kasinėjimų medžiaga, kurią papildys medžiaga apie dokt. Akvilės Poškienės vykdytus eksponato konservavimo darbus. Jono Šliūpo muziejus parodoje kvies atrasti silkių migracijos kelius, patyrinėti silkių rūšiavimo ir saugojimo inžinerinės sistemos veikimą ir pasidalinti silkės gamybos receptais.
Parodą papildys lydimųjų renginių programa, kurioje tyrėjai kvies į ekskursijas, teminius susitikimus, paskaitas. Parodą pristatys Klaipėdos universiteto Baltijos istorijos ir archeologijos instituto archeologės, parodos bendraautorės dr. Raimonda Nabažaitė ir dokt. Akvilė Poškienė. Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto tyrėjas Remigijus Sakas supažindins su silkinių žuvų išteklių Šiaurės ir Baltijos jūrose būklės tendencijomis, apžvelgs silkinių žuvų biologiją ir ekologiją.
Profesorius dr. Rimvydas Laužikas pakvies į paskaitą apie silkę ir silkės patiekalus Lietuvos gastronomijos istorijoje. Žydų kulinarinio paveldo puoselėtoja ir knygų autorė Dovilė Rūkaitė pristatys silkės kelią ir verslo subtilybes žydų kultūroje.
Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“ atidaroma Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23a, Palanga) 2024 m. spalio 16 d. 17 val. Informaciją apie parodą ir lydimuosius renginius sekite Lietuvos nacionalinio muziejaus svetainėje lnm.lt.