Šios parodos tikslas – ne tik bandymas apjungti modernizmo muziejinę klasiką su antikvariniais baldais, bet ir noras spalvingai ir jaukiai pasitikti rudenį.
XX a. dailės klasikas Adolfas Valeška kol kas išlieka profesionalų – netgi daugiau dailėtyrininkų nei dailininkų – numylėtiniu, tapytoju par excellence. Jis nugyveno ilgą gyvenimą, vėtrų blaškytas šiapus ir anapus Atlanto, todėl dar nepakankamai žinomas, pripažintas ir vertinamas plačiojoje publikoje.
Nebanalių tapybos motyvų („Išvyka pavasarį“, 1936; „Natiurmortas su rožėmis peizažo fone“, 1938), raiškių blausaus sidabrinio kolorito portretų ( „Seno vyro“, 1931; „Jaunos moters“, ir „Juozas Keliuotis“ – abu apie 1933 m.; „Ritutės“, 1939), vitražų, scenografijos darbų ir kt. autorius.
Šioje parodoje eksponuojami Adolfo Valeškos vitražų projektai. Žiūrovui gali kilti klausimas, o koks projekto (paruošiamojo būsimo, dažniausiai didelio formato vitražo) santykis su savarankišku meno kūriniu? Eskizą galime laikyti pirmuoju, o projektą paskutiniuoju kūrybinio proceso etapu, kuomet dailininkas jau racionaliai pasirinko, apsisprendė, kurį variantą įgyvendins medžiagoje. Todėl vitražų, taip pat mozaikų, gobelenų projektai dažniausiai būna natūralaus dydžio ir dažnai vadinami tiesiog kartonais, paprastai atliekami guašu, tempera, aliejumi.
Vitražo – stiklo tapybos projektuose menininkas rado lygsvarą tarp spontaniškos pirminės idėjos (kuri puikiausiai gali išlikti drobėje, bet ne dekoratyvinės dailės projekte, kurio įgyvendinimas užima tikrai itin daug laiko, kaštų) ir ištobulinto galutinio varianto (apibendrintų raiškių formų, aptakių kontūrų, monumentalumo ir dekoratyvumo sąjunga pasižyminčiu). Skaičiukais sužymėtos įvairiaspalvio stiklo gabaliukų vietos ir atspalviai, juodas išdailintas kontūras, ryškiaspalvės formos augina, stiprina dekoratyvumo jausmą, kuriuo pasižymėjo visi Adolfo Valeškos kūriniai. Gotikinės rožės – apvalaus gotikinės katedros lango projektas virsta ornamentine gėle, saule.
Įrėminti Adolfo Valeškos projektai, kaip ir kai kurių kitų dailininkų tokio pobūdžio kūriniai (pvz., scenografijos projektai ir kostiumų eskizai), tampa įdomiais kūriniais, gerai reprezentuojančiais autorių ir puikiausiai gali praturtinti interjerą, suteikti jam nepakartojamų spalvų.