– Esate konceptualaus meno kūrėjas, savo kūryboje daug dėmesio skiriantis tapatybės klausimams, hierarchiškos meno pasaulio santvarkos kritikai. Kodėl šios temos Jums svarbios ir kaip ieškote joms išraiškų savo mene?
– Tai iš dalies lėmė biografija. Meno pasaulis mane supa nuo tada, kai save atsimenu, ir anksti supratau, kad jis veikia ne be priekaištų. Kuriant dažniausiai remiamės tuo, ką geriausiai pažįstame. Nesumeluotos, tikros patirtys, naudojamos kūryboje, yra vertybė. Inspiracijos šaltiniai gali būti įvairūs, svarbiausia, kad jie nesusiaurintų problematikos, o atvirkščiai, vestų universalesnių tiesų paieškos link. Nesunku pastebėti, kad meninei scenai būdingos veikimo schemos atitinka visur kitur gyvenime veikiančias schemas, todėl akylesnis žiūrovas labai lengvai gali perkelti kritinį diskursą iš siauresnio lygio į universalesnį, bendražmogišką. Tapatybės klausimas yra labai universalus, aktualus kiekvienam.
– Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai? Ar kuriant Jums svarbesnis viešasis diskursas ar visgi gilinatės į savo vidinį pasaulį ir iš jo kylančius klausimus?
– Bet kuriuo atveju, estetinis imperatyvas man yra mažai svarbus. Grožis tikrai neišgelbės pasaulio, o vaizduodamas pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų, tampi melagiu. Aš jį matau ir priimu tokį, koks jis yra, su visais jo privalumais ir trūkumais. Man kur kas svarbesnis moralinis imperatyvas, būtinybė „demaskuoti“ tam tikrą neteisybę, o toks imperatyvas gali kilti ir iš viešo diskurso, ir gilinantis į savo vidinį pasaulį. Režisierius Rimas Tuminas, kalbėdamas apie teatro misiją, yra pasakęs, kad teatras turėtų siekti harmonizuoti netobulą pasaulį. Tai labai taikli įžvalga, tinkanti visoms meno rūšims.
– Šių metų Kauno bienalė skatina naujas, šiuolaikiškas bei konceptualias paminklinimo idėjas ir kviečia permąstyti tradicinių monumentų reikšmę mieste. Ką manote apie dabartinius Lietuvos miestų paminklus? Ar tikite, kad jie randa atgarsius visuomenės pasąmonėje? Jei ne, ko jiems trūksta?
– Deja, bet dauguma naujai pastatytų paminklų yra nešiuolaikiški, nuobodūs ir atliekantys savo funkciją labai formaliai. Manau, kad menininkai turėtų ką pasiūlyti, bet juos slegia labai senamadiškas, sustabarėjęs ir aiškiai nespėjantis paskui pokyčius visuomenės, valstybės vadybininkų, politikų, kitaip tariant, užsakovų įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti paminklas. Vieni menininkai tam spaudimui pasiduoda, kiti nemato prasmės polemizuoti ir konkursuose nedalyvauja. Paminklas, pastatytas iš pareigos, inertiškai atiduodant duoklę istorijai, yra pasmerktas „vegetavimui“, nes neturi jokio santykio su dabartimi. Prie negausių sėkmingų atvejų priskirčiau KGB aukų įamžinimą ant buvusio KGB pastato – pavardės ir gyvenimo datos, iškaltos ant pastato cokolinių blokų, kviečia praeivį susitapatinti su nukankintu asmeniu lyginant jo gyvenimo trukmę su savąja (aut. Gytenis Umbrasas).
– 1998 m. Bergeno meno muziejuje Norvegijoje pristatėte parodą pavadinimu „Paminėjimas“ (angl. „Commemoration“). Parodoje buvo eksponuojami Bergeno meno muziejaus nuolatinių lankytojų vardai. Tokiu būdu muziejaus renginiuose nuolat besilankančius žmones pavertėte savotišku meno kūrinu; o štai 2007 m. sukūrėte memorialinę lentą „negarsiam, neįvertintam ir pamirštam dailininkui“. Abu kūriniai primena savotiškas įamžinimo formas. Ar šiuose Jūsų kūriniuose užfiksuota žinutė orientuota tik į menininko ir meno sąvokos persvarstymą, ar visgi turėjote ir paminklinimo intencijų?
– Patikslinsiu. 1998 m. Bergeno dailės galerijoje (Bergen Kunsthall) vyko lietuvių šiuolaikinio meno paroda „-the different-the same-“ ir vienas iš parodoje eksponuotų kūrinių buvo mano instaliacija su parodų atidarymų galerijoje nuolatinių lankytojų pavardėmis – kūrinys vadinosi „Hommage a publique“ („Publikai pagerbti“). Jau pats pavadinimas pasako, kad tai yra pagarbos ženklas svarbiam meno scenos dalyviui – žiūrovui, be kurio meno scena nefunkcionuotų. Tiesa, kūrinys turi šiokį tokį ironijos prieskonį, nes atidarymų lankymas prasilenkia su nuoširdžiu siekiu pamatyti parodą. Antruoju atveju pagarbos atidavimas jokių ironiškų užuominų neturi – tai pagarbos ženklas neįgyvendintai svajonei, neišsipildžiusiems lūkesčiams. Kadangi viena iš paminklo funkcijų yra pagerbimas, tai paminklinimo intencijų tikrai galima atrasti. Tik skirtumas tas, kad paprastai pagarba atiduodama žymiems, nusipelniusiems asmenims, o man yra svarbūs tie, kurie lyg ir neverti įamžinimo, bet be kurių iškilių asmenybių nebūtų.
– Jūsų kūryboje netrūksta performansų, vienadienių meninių veiksmų, kurie drąsiai, bet subtiliai, o kartais beveik nepastebimai „judina“ svarbias ir aktualias temas. Iš esmės toks yra ir šių metų Bienalės tikslas: apie svarbius, monumentalius dalykus kalbėti efemeriškomis, bet įtaigiomis, emocijas keliančiomis priemonėmis. Ar tikite, kad įtaigus vienkartinis meninis veiksmas ar jų seka gali kelti ilgalaikes diskusijas? Kaip manote, ko reikia, kad meno kūrinys, kad ir kokio pobūdžio būtų, verstų pamąstyti, pajausti?
– Meno kūrinio paskirtis – kelti klausimus, o ne duoti atsakymus. Atsakymus turi atrasti pats žiūrovas – o tam reikalinga tam tikra pastanga, kurios kartais iš žiūrovo pasigendu. Ne trukmė, ne dydis ir ne būdas ar sugaištas kūrėjo laikas lemia kūrinio aktualumą. Jokia konkreti forma negali pati savaime garantuoti kūrinio sėkmės. Kūryba – kompleksiškas dalykas, kuris nepasiduoda algoritmui ir formulės čia nėra. Svarbiausia, kad kūrinys kviestų mąstyti, ieškoti atsakymų (priemonės gali būti įvairios), ir jei tai pavyksta, meno kūrinys yra įtaigus ir sukelia rezonansą.
– Daug dėmesio šių metų Bienalėje skiriama viešosioms erdvėms. Jūsų kūryboje viešoji erdvė taip pat neretai tampa naratyvo dalimi. Ką jums, kaip menininkui ir kaip asmenybei, reiškia viešoji erdvė?
– Man meno kūrinio eksponavimo vieta yra sudėtinė meno kūrinio dalis. Kartais ji mažai reikšminga, o kartais esminė. Yra kūrinių, kurie yra padaryti konkrečiai vietai ir kitoje vietoje jie būtų visai kitokie. Kad ir ta pati paminklinė lenta nežinomam dailininkui – ji pakabinta Dailės akademijos kiemelyje šalia kitų memorialinių lentų, skirtų iškiliems profesoriams, arba jau minėta instaliacija Bergene. Bienalėje garso instaliaciją įkūriau Geležinkelio stotyje, nes iš čia buvo tremti žmonės, o šiandien iš čia keliaujama savo noru. Galiausiai viešoje erdvėje meno kūrinys yra pasiekiamas didesniam žiūrovų būriui, net ir tiems, kurie nevaikšto į parodas, nelanko muziejų ir galerijų.
– Jūsų garso instaliacijoje šių metų Kauno bienalėje nagrinėjama jautri sovietmečio tremtinių tema. Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie šį projektą ir jame užkoduotas reikšmes? Kokiems apmąstymams šia instaliacija norėtumėte įkvėpti žmones?
– Pagrindinė mintis buvo padėti žiūrovui suvokti statistinius aukų skaičius su daugybe nulių – paprastai jie yra sausi, nuobodūs ir sukelia mažai emocijų. Tačiau pasitelkus fizinę skaičiaus išraišką suprasti juos tampa lengviau. Skaičiaus dekonstrukcija atskleidžia realų jo dydį – galima išskleisti skaičių erdvėje, kaip tai padarė britų menininkas Paulas Cumminsas, Londono Tauerio gynybiniame griovyje įkurdindamas 900 000 žydinčių aguonų lauką, skirtą 900 000 britų karių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare. Aš išskleidžiau skaičių laike – skaičiavimas be pertraukos nuo 1 iki 300 000 trunka beveik 700 valandų arba kone visą mėnesį. Pateikdamas išklotinę, o ne sumą, galiu paminėti kiekvieną nukentėjusįjį – ne tiesiogiai vardu ar pavarde, bet jam vienam skirtu skaičiumi, taip atiduodamas pagarbą visiems ir kiekvienam tremtiniui asmeniškai. O ilga skaičiavimo trukmė leidžia suvokti nusikaltimo mastą. Deja, tai vis dar aktualu ne tik istoriškai – pasaulyje tokio masto nusikaltimai tebevykdomi ir šiandien.
