Faktai istoriniuose ir literatūros romanuose
K.Sabaliauskaitė teigė, kad „istorinis romanas yra grožinis kūrinys, kuris pasakoja apie laikus, kurių nesiekia gyvoji atmintis“. Pirmasis europinis istorinis romanas yra Walterio Scotto „Vaverlis“.
1814 metais jis išleido knygą anonimiškai, nes pasirašyti savo vardu buvo rizikinga. Romane buvo aprašytas 1745 metų Jakobitų sukilimas, po kurio anglai buvo represavę visą Škotų kultūrą ir savimonę. W.Scotas atskleidė užspaustą tėvynainių kultūrą ir to meto sunkumus.
Vienas ankstyvųjų bestselerinių Europos istorinių romanų yra „Tadeušas iš Varšuvos“. Iškilo kelios idėjos dėl veikėjo prototipo, viena iš jų – pagrindinis veikėjas buvo įkvėptas Tado Kosciuškos. Tai yra XIX a. pradžioje parašytas ypač populiarus romanas, išverstas į visas Europos kalbas. Knygos tematika buvo Abiejų Tautų Respublikos istorija po padalijimo.
R.Petrauskas pabrėžė, kad istorija įdomi, nes ji yra apie žmones. „Tai yra bandymas skaityti apie žmones, kurie gyveno netolimoje praeityje“, – aiškino rektorius. Istoriniai romanai yra rašomi santykiu su tam tikru laikotarpiu, todėl galima įsijausti į to meto įvykius. Ateitis dažnai atrodo baisi ir neprognozuojama, o istorija – patogesnė, parodanti, kaip viskas baigėsi.
Istorikai yra suvaržyti įsišaknijusių tradicijų
Pirmų romanų veikėjai būdavo vyrai, apsupti karo problemų. Tačiau dabar dažnai yra pasukama į jautrumą – aprašomos moterys, gamtos ir namų tematika. „Istorikas neišvengiamai rašo iš galią turinčiųjų perspektyvos“, – teigė R.Petrauskas.
Dauguma išlikusių šaltinių pasakoja įvykį iš laimėtojų pusės, didžioji dalis aprašo aristokratijos gyvenimą. Tačiau trūksta informacijos apie moteris, apie kurias faktų yra itin mažai. Rektorius pabrėžė, kad rašant apie Lietuvos aristokrates tenka sukurti jų vardus, nes net jie nėra užfiksuoti archyvuose.
Dėl tradicinių knygų apie aristokratus pertekliaus, nemažai istorikų ėmė rinkti faktus ir kurti knygas apie jų žmonas. Galima teigti, kad šiuo metu tai yra viena populiariausių temų.
Istorikai atrado galimybę ir suvokė, kad jų pasakojimas nežymiai skiriasi nuo literatų.
Ilgą laiką istorikams buvo draudžiama daugelis dalykų (rašyti pirmu asmeniu, tariamąja nuosaka). Dabar istorikai siekia išsivaduoti iš rašymo normų, todėl kur kas dažniau galima pastebėti detalių, kurios prieš keletą dešimtmečių būtų buvusios netinkamos.
„Istorikai atrado galimybę ir suvokė, kad jų pasakojimas ne žymiai skiriasi nuo literatų“, – pasakojo R. Petrauskas.
Daugelis XIX amžiaus kūrėjų juokėsi iš istorikų, nes jie privalėjo patikrinti labai daug faktų ir tik tuomet rašyti. Iš to atsirado istoriografinė tradicija, tačiau dabar istorikai įterpia daugiau vaizduotės. Asmuo, skaitydamas istorijos darbus, jaučia lyg skaitytų kūrybą.
Istoriniai romanai turi būti patrauklūs
Paklausta, kaip dažnai norėtų istorinę informaciją perteikti kitaip, K.Sabaliauskaitė nusijuokė, kad tai nutinka nuolat. „Aš esu dviejų kultūrų produktas. Startą man davė Lietuva, o tada dvidešimt metų praleidau britiškoje akademinėje kultūroje“, – paaiškino rašytoja. Ji išmoko, kad net detali mokslinė informacija turi būti pateikta „sultingai“.
R.Petrauskas pabrėžė, kad istorikai turi privilegiją – jie gali neskaityti istorinių romanų. Jų užduotis yra perteikti informaciją, kuri gali būti perrašoma iš originalaus šaltinio. Istorijos romanų autoriai – priešingai, jie turi perskaityti daug kūrinių.
Ilgą laiką Lietuvoje trūko gero istorinio romano, nes jį parašyti reikia kur kas daugiau pastangų nei literatūrinius romanus. „Istorinis romanas yra amatas, jis reikalauja didelio istorinio pasiruošimo“, – sakė rektorius.
Prieidamas prie pašnekovo istorikas niekada negali žinoti, ką jis nori rasti.
T.Vaiseta teigė, kad istoriniai ir literatūros romanai skiriasi santykiu su žiaurumu, brutalumu, šiurkštumu. „Istorinis romanas negali apsieiti be žiaurumo“, – pabrėžė rektorius. Literatūros kūrinyje žiaurumas yra pateikiamas švelniau, jis būna tarsi po gaubtu, dėl to atsiranda saugumo jausmas. Istoriniuose romanuose šiurkštumas yra perteikiamas kasdieniniame gyvenime, taip padedantis įsijausti į to meto kultūrą.
K.Sabaliauskaitė užsiminė, kad istorinis romanas turi siekti kuo didesnio objektyvumo. „Prieidamas prie pašnekovo istorikas niekada negali žinoti, ką jis nori rasti“, – pasakojo rašytoja. Jis turi eiti kaip archeologas, siekdamas pats atrasti ką nors naujo ir negirdėto.
Šiuolaikinėje istoriografijoje jausmai pradeda pyktis su faktais, tačiau literatūroje tai yra leidžiama. Rašytojo darbas yra bandyti suprasti, ką jautė veikėjas. Taigi tai nėra vien sausi faktai.
Politikos vaidmuo kūryboje
„Politika nėra mūzos sritis“, – pabrėžė K.Sabaliauskaitė. Ji tikino, kad kūryba nėra dar vienas būdas skleisti politines idėjas, nors rašytojas ir yra politines pažiūras kartais turintis žmogus. Visgi, jas brukti skaitytojams nėra gerai – tokiu atveju nesužinoma daug reikalingos informacijos.
Kita vertus, parašyti neutralų, politinių idėjų netalpinantį tekstą –sudėtinga. Todėl rašytojas turėtų apsiriboti perteikti to meto politiką, o ne grūsti savas mintis. „Arba tu tarnauji mūzoms, arba esi politiškai angažuotas, be to, turi bandyti tvarkyti polio reikalus čia ir dabar“, – teigė rašytoja.
Mes esame per mažai pajėgūs įvertinti Rusijos procesus.
Paklaustas, kokią įtaką santykiai su Rusija turi Lietuvos istorinėje literatūroje, R.Petrauskas atsakė, kad Lietuvoje yra nedaug Rusijos žinovų: „Mūsų Rusijos pažinimas dažnai neveda į gilesnį analitinį žinojimą.“
Istorinė Rusia yra labai plati sąvoka, su kuria LDK yra glaudžiai susijusi, ji vienu metu buvo Rusijos realizavimo alternatyva. „Mes esame per mažai pajėgūs įvertinti Rusijos procesus, tačiau suvokiama, kad tai yra Lietuvos situaciją stipriai veikianti dalis“, – apie sąryšį su istorija kalbėjo rektorius.
Mentaliteto atkūrimas nėra kliūtis, nes tai nėra svarbiausia istorijos romano dalis. „Istorinis romanas kalbėdamas apie praeitį ką nors pasako apie mus ir mūsų ateities ambivalencijas“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Pavyzdžiui, Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ yra parašytas taip autentiškai, kad atrodo, jog L.Tolstojus rašė apie savo laikus. Nors iš tiesų rašė apie savo senelių. Rašytojas parodė represuotą epochą ir bandė atsakyti į klausimą „kaip Rusija atėjo iki jo gyvenamojo laiko“. Rašydamas romaną, jis bandė rasti informacijos apie savo laikus, taip suartindamas praeities faktus su tų dienų aktualijomis.
„Istorinis romanas turi vengti akivaizdžių klaidų, autorius turi labai gerai atlikti namų darbus. Bet vis dėlto istorinis romanas nuo Homero, W.Scotto, L.Tolstojaus, Olgos Tokarczuk laikų nuolat pasako apie autoriaus epochą“, – užbaigė K.Sabaliauskaitė.
