Jis prisiminė, jog vos pradėjus kalbėti apie idėją 2017-uosius pavadinti A.J.Greimo metais, atsirado politikų, kurie klausė, kodėl „šitam užsieniečiui reikia skirti visus metus“. Tad nors A.J.Greimas yra pripažintas visame pasaulyje, ar Lietuvoje tikrai vertiname jo indėlį į akademinį ir kultūrinį gyvenimą?
Literatūrologas Kęstutis Nastopka teigė, jog A.J.Greimas visą gyvenimą kūrė mokslinę reikšmės išaiškinimo teoriją: „Ir prieš Greimą daug kas aiškino žodžių, tekstų prasmę, bet Greimui rūpėjo prasmė apskritai. Prasmę jis suvokė kaip judėjimą, procesą, vienos kalbos vertimą į kitą.”
K.Nastopkos teigimu, A.J.Greimui šis klausimas iškilo Antrojo pasaulinio karo metais – jis yra sakęs, kad kovojome prieš vokiečius tam, kad sugrįžtų rusai: „Taip užsivedė jo mąstymas, noras paaiškinti, kaip suprasti šį paradoksą.“
Pasak filosofo, A.J.Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vadovo Arūno Sverdiolo, Greimas kėlė klausimą apie gyvenimo rišlumą ir priėjo išvados, kad jis neegzistuoja – gyvenimas tėra sutrūkinėjusi mozaika. „Greimo gyvenimas pilnas tokių trūkių – jis Šiauliuose redagavo antinacistinį laikraštuką, paskui, pamatęs, kad situacija katastrofiška, išvažiavo į Prancūziją, ir ten, kaip pats rašo, dar vadavo Lietuvą keletą metų, dalyvavo rezistencijos organizavime. <…> Šie trūkinėjimai yra lemtingi ir surišti biografiją į kažkokią prasmingą visumą nėra lengvas dalykas“, – sakė A. Sverdiolas.
Diskusijoje taip pat buvo prisiminta, jog A.J.Greimas nuolat rašė į išeivijos spaudą, o atkūrus Nepriklausomybę visas savo pastangas nukreipė į Lietuvos kultūrinės veiklos skatinimą.
Literatūrologas Saulius Žukas diskusijoje teigė: „Greimas sukūrė pasakojimo teoriją. Faktiškai tai pasakojimo sintaksė – nieko negali papasakoti nesiremdamas pasakojimo sintakse, kaip mes negalime pasakyti sakinio nesiremdami sintakse.“
Nors Algirdas Julius Greimas dar 1944 m. pasitraukė į Prancūziją, pasak K.Nastopkos, jis pats yra teigęs, jog viską – ir kaimo kvapą, ir slavišką dvasią, ir vokiečių literatūros supratimą – atsinešė iš Lietuvos. Vis dėlto, A.Sverdiolas mano, jog vertinti A.J.Greimo palikimą tik per geografinį tašką yra perdėm vienpusiška, juo labiau, kad dalis semiotikos buvo įmanoma tik prancūziškosios kultūros dirvoje. Galų gale, A.Sverdiolas prisiminė, jog pats Greimas yra sakęs niekur nebesijautęs kaip namie: „Nebebuvo natūralaus priklausymo vietai ar bendrijai.“
A.J.Greimas svarbus ne tik kaip semiotikas, bet ir kaip mitologas: „Tie, kurie neskaito paukščių kalbos [semiotikos], mielai skaito mitologiją, bet iš tikrųjų Greimo mitologija yra semiotinė. <...> Svarbi lietuviškoji patirtis, kaimo kvapas – be šitų dalykų, juslinio santykio su tais mitiniais objektais, negalima suvokti mitinės atmoferos, kasdieninio religingumo išgyvenimo. Greimo mitologija tuo yra įdomi – tai ir gyvas ryšys su autentiška lietuvių kaimo buitimi, ir semiotinis mechanizmas“, – sakė K.Nastopka.
S.Žukas prisiminė, jog tik pasirodžiusios Greimo mitologinės studijos tarp Lietuvos akademikų populiarumo neturėjo: „Jo galvojimas buvo šiek tiek kitame lygyje, norint prie to priartėti, reikėjo specialaus pasiruošimo“.
A.Sverdiolas, apibendrindamas diskusiją apie A.J.Greimo reikšmę mūsų akademiniam ir kultūriniam gyvenimui, prisiminė, jog pats Greimas semiotikos svarbą humanitariniams ir socialiniams mokslams prilygino matematikos reikšmei gamtos mokslams: „Nei vienas mokslininkas negali sakyti, kad jam matematikos nereikia, tuo tarpu mūsų humanitariniai mokslai yra keistoje būklėje – gali pasakyti, kad į semiotiką nesigilinsi. <...> Nesakau, kad visiems semiotika reikalinga, gali būti kiti metodologiniai pasirinkimai, bet jie kokie nors turi būti – Lietuvos humanitariniai mokslai neturi jokios metodologijos, jie remiasi spontaniškais pastebėjimais ir viskas“.
