Apie relikvijų gerbimą ir naują knygą pasakoja Vaiva Vasiliauskaitė ir dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
– Kas yra relikvijos? Kaip galėtume XXI amžiuje jas suprasti giliau, ne kaip, tarkim, „makabrišką keistenybę“ ar šiurpinantį „palaikų garbinimą“?
Vaiva Vasiliauskaitė. Relikvijas reikėtų suprasti kaip tam tikrą šventumo palikimą. Ši sąvoka, kylanti iš lotyniško žodžio relinquere – „palikti“, „palaikai“, buvo šventųjų savo bendruomenei dažniausiai po kankiniškos mirties paliktas liudijimas apie tikėjimo galią prieš baimę, apie gyvenimą Kristuje ir apie būsimą kūno prisikėlimą iš numirusiųjų. Pirmosiomis relikvijomis virto I–IV a. krikščionybės išpažinėjų, kankinių, mirusių už tikėjimą iki krikščionybei tampant valstybine Romos imperijos religija, palaikai. Kankinys būdavo vadinamas graikišku žodžiu martyr, „liudininkas“, – mat mirties akivaizdoje be baimės išpažindavo savo tikėjimą Dievo malone ir amžinuoju gyvenimu. Tų laikų krikščionių bendruomenei buvo labai svarbu regėti tokį ištvermės ir drąsos pavyzdį, tad kančios ženklais pažymėtiems nukankintųjų kūnams rodyta išskirtinė pagarba: palaikai būdavo surenkami, saugomi, prie jų melstasi. Ir vėlesniais amžiais Bažnyčia laikė relikvijas ypatingu Dievo malonės laidininku, per kurį tikinčiųjų bendruomenei reiškiasi dangaus gėrybės. Manau, kad geriau susipažinus su relikvijų reiškiniu, žiūrint į jį supratimo, o ne prietaringos baimės akimis, atsiskleidžia, jog tai nėra tiesiog „palaikų garbinimas“ ar „makabriška keistenybė“, o svarbi pagarbos šventojo aukai ir liudijimui išraiška, taip pat vilties į amžinąjį gyvenimą ženklas, iliustruojantis krikščionybės paradoksą: kūnas, trapiausia ir silpniausia, mirtingiausia žmogiškumo grandis, taip pat turi savo dalį amžinybėje.
– Kaip dabar relikvijos gerbiamos Lietuvoje, kuo mums jos įdomios? Ką byloja antropologiniu, sociologiniu požiūriais?
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčioje relikvijos nėra gerbiamos taip kaip anksčiau. Vis dėlto tikintieji neretai puoselėja asmeninį pamaldumą savo globėjų relikvijoms. Ypatingomis progomis pagerbiamos naujųjų laikų šventųjų – šv. Faustinos Kovalskos, šv. Jono Pauliaus II, pal. Teofiliaus Matulionio – relikvijos.
Relikvijų kultas yra tikėjimo (šiandien labiau asmeninio) srities reiškinys, tačiau, kultūros istorijos požiūriu, relikvijos yra seniausi antropologinio pobūdžio objektai – senesni ir už atvaizdus, žodžius, raštus, o tai lemia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl Lietuvoje turime Liudo Jovaišos, Tojanos Račiūnatės, Dalios Vasiliūnienės, Dalios Klajumienės, kitų mokslininkų studijas, parodančias šių bažnytinio paveldo artefaktų ypatingumą, istoriją.
– Kokiomis įžvalgomis galėtumėt pasidalinti po Bažnytinio paveldo muziejuje įvykusios parodos „Corpisanti“? Jos dėmesio centre buvo šventųjų Bonifaco ir Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti (lot. šventųjų kūnų) pavyzdžiais Lietuvoje.
Vaiva Vasiliauskaitė. Paroda „Corpisanti“ buvo įdomi tuo, kad leido įsigilinti į du konkrečius corpisanti atvejus Lietuvoje ir juos supantį kontekstą; lankytojai turėjo progą iš arti pamatyti relikvijas, kurios paprastai nepasiekiamos tiriamajam žvilgsniui. Žmonės dažnai ateidavo į parodą kiek skeptiškai nusiteikę, nežinodami, ko laukti, vedami smalsumo ar net bauginami mažai pažįstamo reiškinio, tačiau paroda padėjo išsklaidyti tą nežinomybės miglą ir pamatyti eksponuojamas relikvijas naujomis akimis, kaip svarbią atitinkamo laikmečio pamaldumo ir estetikos, kurios ištakos siekia pačius ankstyviausius krikščionybės amžius, išraišką. Parodą žmonės gana gausiai lankė, reikia manyti, kad traukiami reiškinio kitoniškumo ir paslapties. Buvo lankytojų iš Valkininkų ir Buivydžių, kurie sakė anksčiau net nežinoję, kad tos relikvijos saugomos kažkur jų lankomose bažnyčiose, dėl specifinio išstatymo negalėję gerai įžiūrėti, kaip šventieji kūnai atrodo, o juolab nenutuokę apie jų išskirtinumą. Ir priešingai, buvo tikinančiųjų, kad vietoje susidūrę su gyvomis pamaldumo joms apraiškomis.
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. 2023 m. pavasarį po parodos Bažnytinio paveldo muziejuje į Buivydžių Šv. Mykolo koplyčią ir į Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią sugrąžinus šv. Florijono ir šv. Bonifaco šventuosius kūnus baigėsi į šiuos sakralius kūrinius sutelktas mokslinio smalsumo periodas, kuris pažadino ir vietos bendruomenių rūpestį bei dėmesį jų istorijoms, o tai, tikėtina, atneš naudos sieloms, protams ir Lietuvos paveldui.
– Kuo įdomios ir unikalios išlikusios šventųjų Bonifaco ir Florijono relikvijos? Koks meninis jų išskirtinumas?
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Corpisanti, arba relikvijos-skulptūros, – tai specifiniai sakralinio paveldo objektai, atrodantys kaip žmogaus dydžio antropomorfinė talpykla, imituojanti vientisą šventojo kankinio kūną, o į ją sudėti III–V a. žmonių kaulai ir jų dalys iš Romos katakombų. Šios skulptūros jungia relikviją su relikvijoriumi, yra įspūdingas įvairių medžiagų montažas. Šv. Bonifaco, šv. Florijono (parodoje) ir šv. Justino (knygoje) kūnų irūs elementai, integruoti į sudėtingą skulptūrinę formą palimpsestinio asambliažo būdu, panaudojant prabangius audinius, juvelyrikos dirbinius, atributus, primena pseudoarcheologinius pastišus, kurie buvo gaminami ir kolekcionuojami Didžiųjų kelionių (Grand Tour, XVII–XIX a. populiarios pilnametystės sulaukusių jaunuolių kelionės po Europą) epochoje.
Lietuvos kontekste šventieji kūnai – šventųjų relikvijos-skulptūros – tampa liudininkais, bylojančiais apie saitus su Romos Bažnyčia: corpisanti į savo vyskupijas gabendavo vyskupai, išsirūpindavo kilmingos šeimos. Į Lietuvą atvežtų relikvijų-skulptūrų išvaizda ir atributai išlaikė kanoną, tačiau jos buvo papildomos čionykščių kilmingųjų insignijomis (luomo ženklais). Šventųjų kankinių Bonifaco, Justino ir Florijono figūros turėjo visus privalomus „Kristaus kario“ atributus (palmės šakelę, šarvus ir kalaviją, galėjo būti ir kraujo ampulė), taip pat taures su kraujo relikvijomis (taurė išsaugota tik Buivydžių šv. Florijono karste). Vis dėlto Valkininkų, Buivydžių ir Mosaro (Baltarusija) relikvijos-skulptūros kelia klausimų apie „centro“ ir „periferijos“ santykį gaminant ir platinant relikvijas. Be to, tikslintinas ir šių kūrinių datavimas: Valkininkų šv. Bonifaco figūra yra XVIII a. 7-ojo dešimtmečio ir buvo įvardijama kaip „viena ankstyviausių“ šio regiono relikvijų-skulptūrų, o pradėjus nagrinėti Mosaro šv. Justino corposanto istoriją paaiškėjo, kad šis datuotinas XVIII a. 6-uoju dešimtmečiu. Tyrimas leido patikslinti relikvijų-skulptūrų gamybos chronologiją, įvardinta nauja ankstesnė data.
– Kokios sąsajos tarp parodos ir jūsų parengtos knygos?
Vaiva Vasiliauskaitė. Knyga ir paroda, be abejo, glaudžiai susipynusios, galima sakyti – seseriškos. Jų centre – tie patys du corpisanti atvejai: šv. Bonifacas, saugomas Valkininkų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje, ir šv. Florijonas, saugomas Buivydžių Šv. arkangelo Mykolo koplyčioje. Knygoje ir parodoje pristatyti šventųjų kūnų, relikvijų-skulptūrų pavyzdžiai liudija, kad corpisanti dažnai patirdavo įvairių transformacijų ir intervencijų, įgydavo priedų. Lietuvos corpisanti poza ir apranga atspindi relikvijų-skulptūrų žanrui būdingą konfigūraciją, įkvėptą senovinių sarkofagų ir nurodančią į egzekucijos, laidojimo ir ekstazės sąvokas. Tokia sandara siejasi su šimtmečių senumo ikonografija, kuri XVIII a. pabaigoje padėjo pagrindus besiformuojančiam Vakarų meno kanonui: aprėpė Antikos, Renesanso ir Baroko modelius.
Knygoje galima susipažinti su parodos turiniu: ir su relikvijomis bei jų sandarą parodančiomis rentgenogramomis, ir su įvairiais corpisanti reiškinį nušviečiančiais istoriniais šaltiniais, pavyzdžiui, relikvijų autentiškumo dokumentais, atskleidžiančiais jų kilmę ir liudijančiais jų kelionę iš Romos katakombų į Lietuvą. Knyga išsiskiria kokybiškomis reiškinį tyrinėjančių mokslininkių dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir dr. Ruth Sargent-Noyes studijomis, kurios parodos objektus praturtina gilumine istorine menotyrine analize ir padeda lietuviškuosius atvejus pamatyti kaip reikšmingus ne tik vietiniame, bet net ir pasauliniame kontekste, – mat Valkininkų šv. Bonifacas ir Mosaro šv. Justinas – bene anksčiausi išlikę tokio tipo relikvijų-skulptūrų pavyzdžiai. Beje, mūsų corpisanti labai sudomino neseniai muziejuje apsilankiusį Luvro Bizantijos ir Rytų krikščionybės dailės skyriaus vadovą Maximilieną Durand‘ą, tyrinėjantį ir dokumentuojantį relikvijų keliones iš Romos katakombų, – jam buvo žinomas mūsų šv. Bonifaco corposanto atvejis.
Ačiū už pokalbį.
Knygos pristatymas vyks: gruodžio 10 d. 11 val. Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, dalyvaus leidybos projekto ir parodos kuratorė Vaiva Vasiliauskaitė; gruodžio 13 d. 18 val. – Bažnytinio paveldo muziejuje, dalyvaus knygos rengėjai, viena iš tekstų autorių dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, istorikas Liudas Jovaiša ir kunigas Mozė Mitkevičius.
Renginiai nemokami.
