Šnipiškės – praeities ir šiuolaikiškumo sandūra
Šnipiškės – vienas seniausių ir kontrastingiausių Vilniaus rajonų. Nors ankstyvaisiais laikais čia žemių turėjo ir Oginskiai, Valavičiai bei Sapiegos, tačiau taip pat tai buvo darbininkų bei amatininkų, gyvenusių mediniuose namukuose, rajonas. Todėl, akivaizdu, kad ši vieta turi gilias istorines šaknis.
Dabar Šnipiškės išsiskiria medinio architektūros paveldo gausa bei šalia dykstančiais moderniais dangoraižiais. Ir iš tiesų, įžengus į medines Šnipiškes, sunku suprasti, ar randiesi kaime, ar didmiestyje – vienoje pusėje moderniai ir prabangiai atrodantys pastatai, kitoje – į lūšneles panašūs nameliai. O ir link istorija alsuojančių medinių namelių žingsniavę žmonės dairėsi, stebėdamiesi šiais sostinei neįprastais vaizdais.
Kaip pasakojo Giedraičių seniūnaitė Dalia Cibauskaitė, Šnipiškės ypatingos net ne savo kontrastinga išvaizda, o labiau gyvenimo būdu: „Dar yra lauko tualetų, ne visi namai turi vandenį viduje (atsineša iš mėlynų „Vilniaus vandenys“ kolonėlių gatvėje), žvyruotos, dulkėtos, duobėtos kai kurios gatvės. <...> Bėgioja šunys, katės, skraido balandžiai, varnos. Rajone kapstosi vištos, girdisi rytinių gaidžių giedojimas.“
Jai antrino ir architektė Agnė Cibauskaitė, kuri pabrėžė rajono žalumą: „Gyventojai vaikšto, augina daržoves ir vaisius savo soduose ir daržuose, balandžius balandinėse. Čia tyliau, medžiuose daug paukščių, naktimis šmirinėja ežiai. Visi šie dalykai itin svarbūs ne tik vietiniams, bet ir žmonėms dirbantiems dangoraižiuose ar gyvenantiems greta tankiai statomuose naujuose daugiabučiuose.“
Architektės Agnės Gabrėnienės teigimu, Šnipiškėse yra į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytų objektų, tačiau yra ir to vertų, bet neįrašytų. D.Cibauskaitė pridėjo, kad Šnipiškėse vertingiausi, visgi, yra žmonės: „Tik po to jau seka pastatai ar kiti kultūros objektai. Be žmogaus, kam tie objektai ar namai? Tik kūrybingas, veiklus sostinės gyventojas gali puoselėti ir puošti savo kiemą, prisidėti prie darnios kaiminystės, o tuo pačiu daryti Vilniaus miestą mielą, saugų, žydintį, žaliuojantį, veiklų, žaismingą.“
Medinukų kiemuose – menas ir istorinis paveldas
Žaismingumo atvirų kiemų renginyje netrūko. Nors Krokuvos gatvėje lankytojų laukė paroda „Ėjimas į tylą. ZEN tyla“, tačiau ramybės ten buvo maža. Namuko savininkė svetingai kvietė visus lankytojus užeiti, pasivaišinti sūriu, sausainiais, tad tyla tartum turėjęs pasižymėti kiemas virto bendruomeniškumo židiniu.
Kaip sakė ten gyvenantis menininkas ir vizualizacijų kūrėjas Pijus Čeikauskas (Pidžin), kiemas atviras lankytojams tam, kad šie galėtų atsikratyti neigiamų asociacijų, susijusių su Šnipiškių rajonu, susipažinti su čia gyvenančiais žmonėmis: „Kartais nejauku eiti pas kažką į kiemą, o kai yra atviros durys, viskas tampa žymiai lengviau.
Už keliolikos žingsnių – kūrybinės dirbtuvės. Čia buvę Sentikių maldos namai, kurie nuo 2025 m. bus perduoti Vilniaus miesto muziejui. Lauko dalyje surengtose dirbtuvėse spaudėsi žmonės, mat čia gyventojai galėjo siūlyti savo idėjas, jas vizualizuoti pagal tai, ko naujo norėtų šiose patalpose.
Pasak dirbtuvėse sutiktos vietinės Šnipiškių gyventojos Godos, tokia veikla jai pasirodė itin aktuali: „Smagu, kad yra atsižvelgiama į tai, ko nori patys gyventojai. Aš siūliau, kad šiose patalpose būtų galima įrengti kino salę ar kažką, kur galėtų vykti renginiai. Šnipiškės unikalios, todėl smagu, kad mes esame į tai įtraukiami.“
Viename iš medinukų, jo gyventojas architektas Miroslavas Bielinis dalinosi istorijomis apie daugiau nei 100 metų gyvuojančio namo rekonstrukciją, susirinkusiesiems aiškino ir rodė, kaip restauravo tam tikrus namo segmentus. Šalia kiemo susispietė kone 15 lankytojų, besigilinančių į praeities ir dabarties šešėlius, susitinkančius šio medinuko kieme.
Ant tvoros M.Bielinis iškabino nuotraukas, kurios rodė kaip skirtingai namas atrodė skirtingais laikmečiais, taip pat radinius, likusius po senųjų šeimininkų: „Aš pats gimęs ir užaugęs medinėse Šnipiškėse. Giedraičių gatvė, visas tas kvartalas su namais yra Vilniaus miesto savivaldybės saugoma teritorija ir aš manau, kad ateityje poveikis bus tik teigiamas – atsiras investuotųjų, kurie iki galo sutvarkys fasadus, namus ir bus graži, unikali gatvė, kurios daugiau niekur Europoje nerasi.“
Lankytojai taip pat galėjo pamatyti medines Šnipiškes ir iš paukščio skrydžio – tam buvo paskirta visa paroda Lauryno Mituzo kieme. Žiūrovai galėjo apžiūrėti dronu užfiksuotus vaizdus, kurie vietovę atskleidė kitu kampu. Kaip teigė L.Mituzas, pastaraisiais metais rajonas daug keitėsi, anksčiau šiek tiek pavojingu laikyta vietovė, pasuko kita linkme: „Kad viskas gražėtų, reikia dar daug ką atnaujinti, todėl reikia atsiverti žmonėms, kad jie čia apsilankytų, viską pamatytų iš arti ir galbūt norėtų čia gyventi. Yra daug namų, kuriuos būtų galima nusipirkti šiek tiek juos atsinaujinus, bet esmė, kad žmonės turi bent jau pamatyti, o ne gyventi senomis nuostatomis.“
Giedraičių gatvės pradžioje, ant medinės tvoros, vilniečių laukė ir fotografo Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda, vaizduojanti kelią iki prekybos centro „Europa“.
Šnipiškėse gyvenantis menininkas P.Čeikauskas vietoje piešė darbą „Medinukas rankose“, o vaikai ir suaugusieji galėjo išmėginti savo jėgas piešdami ant sienos. Kaip teigė menininkas, akivaizdu, jog piešinio idėja yra perteikti bendruomenei svarbius medinius namukus: „Neregimas veikėjas iš Šnipiškių, pavyzdžiui, katinas, balandis, peliukas, kurie rankose laiko namukus, tarsi juos nešdami, saugodami, rūpindamiesi, kartais galbūt ir juos kažkam atiduodantys.“ Renginio lankytojai mėgavosi ir animacinio filmo peržiūra, lėlių namų ekskursija, orientaciniu žaidimu bei kitomis veiklomis.
Ar medinukai turi ateitį?
Nepaisant to, kad iš Šnipiškių medinukų kiemų veržėsi kultūrinės vertybės, klausimas išlieka – kokia ateitis laukia Šnipiškių medinukų? Stebint renginį iš šalies, atrodo, jog tai – unikali ir visiems įdomi vieta, išlaikysianti savo savitumą. Tačiau aplink dygstantys stikliniai dangoraižiai verčia nerimauti dėl gentrifikacijos.
Kaip pasakojo viena iš renginio organizatorių „ID Vilnius“ Visuomenės įtraukimo projektų vadovė Gabrielė Janilionytė, šio renginio tikslas yra skatinti bendruomenės dialogą, taip įtraukiant gyventojus į įvairių problemų sprendimų procesą.
G.Janilionytės manymu, bendradarbiavimas su Šnipiškių bendruomene neša savų vaisių: „Šnipiškių gyventojai dažnai jaučiasi susidūrę su dvilypiais jausmais – iš vienos pusės jie nori išsaugoti istorinį paveldą, tačiau iš kitos pusės kyla iššūkių dėl sparčiai modernėjančios aplinkos. Kai kurie gyventojai, ypač senbuviai, jaučiasi šiek tiek nerimaujantys dėl galimų pokyčių ir gentrifikacijos, tačiau daugelis gyventojų vertina galimybę dalyvauti šiame procese. Tiek meninės iniciatyvos, tiek diskusijos su vietos menininkais padeda žmonėms jaustis labiau įtrauktais, o tai prisideda prie pozityvesnių nuotaikų ir didesnio gyventojų bendruomeniškumo.“
Kaip komentavo architektė A.Gabrėnienė, medinės Šnipiškės gali ir turėtų tapti užsienio ekspertus traukiančiu Naujuoju Vilniaus centru, bet kad taip būtų, reikia išsaugoti tai, kas yra vertinga bei atitinkamai reikalauti kontekstualumo ir kokybės iš aplink statomų pastatų: „Vietos gyventojai mano, kad ši vieta gali ir turėtų tapti ne priešpriešos ir konfrontacijos tarp praeities ir ateities, o sinergijos ir pusiausvyros vieta, įkvepiančiu tvarumo pavyzdžiu.“
Giedraičių seniūnaitė pridėjo, jog sunku pasakyti, ar galima tapti tokiu pavyzdžiu, mat kad ir kaip norisi išlaikyti rajono savitumą, prisitaikyti prie plėtros vis tiek reikia: „Mes į nieką nesilygiuojame, o darome tai, kas mums priimtina ir tinkama – kūrybiškai ir su pagarba prieiname prie savo gyvenamosios aplinkos. Praeitį, kuri buvo mūsų tėvų, tėvynainių turime vertinti ir derinti prie šių dienų ar šiuolaikinio žmogaus poreikių, paspartėjusio gyvenimo ritmo. Balansuojame tarp to, ką jau turime ir ant turimų pamatų geriname savus gyvenimus šiuolaikinėmis priemonėmis bei būdais.“
Vietiniai gyventojai, iš tiesų, laikosi skirtingų pozicijų. Nors, pasak D.Cibauskaitės, praėjusiais metais kiemų duris atvėrė vos trys medinukai, o šiais metais – net dvylika, Šnipiškių bendruomenėje žmonės reaguoja įvairiai: „Turime, kaip ir visur, labai įvairios publikos: vieni nori, kad medinukai išliktų, kiti nori, kad nugriautų ir jie gautų padorią pinigų sumą, kiti tiesiog gyvena šia diena – kaip yra, taip yra. <...> Vieniems patinka veiksmas ir jie įsijungia į veiklas, kiti noriai kritikuoja, dar treti – visiškai nereaguoja.“
Šnipiškių medinuko gyventojo L.Mituzo manymu, visuomenėje daroma bloga prielaida – juk modernėja vietovės aplink, bet ne pačios medinės Šnipiškės: „Miesto vizija yra išsaugoti čia esantį paveldą, o tai reiškia, kad vienu ar kitu būdu didžioji dalis jų tikrai išliks. Šie namai čia prastovėjo virš 100 metų, gali prastovėti ir dar beveik tiek pat. O kai daug kas galvoja, kad juos nugriaus ir vietoj to pastatys daugiabučius, tai taip, manau, nebus. Reiktų susitarti su labai daug savininkų, taip pat to daryti neleistų ir paveldas, tad šį dalyką įgyvendinti būtų sunku.“
Kadangi Šnipiškių rajonas bet kuriuo atveju po truputį modernėja, apleistas, nesaugias vietas keičia bendruomenei skirtos erdvės, vietinis gyventojas P.Čeikauskas tikino, kad ateitis jau yra čia: „Čia gyvendamas, savotiškai, tu jau esi ateityje, bet tolimesnė ateitis, manau, atneš didesnę bendrystę ir ryšį tarp aplink esančių verslų ir namukų. Kad ir kaip kai kurie nori atsiriboti ir tiesiog gyventi savo šiame kaime po dangoraižiais, manyčiau, kad darysis vis sunkiau būti tik stebėtojais, nes mes jau esame į tai įtraukti.“
