Kaip priima šiuolaikinį meną kėdainiečiai, kokie pokyčiai vyksta šio miesto kultūriniame gyvenime, ar nežeidžia miestui klijuojama „Agurkų sostinės“ etiketė, pasakoja Kėdainių kultūros centro direktorė Ona Mikalauskienė.
– Aktyviai organizuojate ne tik tradicinius, liaudies meno renginius, bet imatės iniciatyvos pristatyti ir šiuolaikinį, profesionalų meną. Kaip Kėdainių gyventojai priima šiuolaikinį meną?
– Kultūros centro veikla – tai nuolatinis kūrybinių ieškojimų procesas, kuriame didelę dalį užima improvizacija. Šiais metais renginių ciklas „(At)rask meną netikėtose erdvėse“, kurį organizuojame jau antrą kartą, buvo paskelbtas „Metų įvykiu“ Kėdainių rajono savivaldybės konkurse „Kultūros versmė“. Manau šis įvertinimas rodo, kad mums pavyko sudominti žiūrovą, pademonstruoti, jog kultūra yra organiška, kintanti, prisitaikanti. Menas tapęs socialiniu reiškiniu nutrynė ribas tarp to kas galima ir negalima, įmanoma ir neįmanoma, o renginių ciklas paskatino į kultūrą pažvelgti kitu kampu. Profesionalaus meno pasirodymai, adaptuoti erdvėms, kuriose tarsi ir neturėtų to meno būti, išties vis dar stebina auditoriją.
Pritariu „(At)rask meną“ projekto vadovės Daivos Burinskytės – Valdmonės minčiai, jog kultūra neturi pataikauti auditorijai, ji turi auditoriją ugdyti, auginti gilesnį meno supratimą ir suvokimą, kelti klausimus. Manau savo žiūrovą Kėdainiuose atras, bei ilgalaikiu taps mūsų rengiamas meninio vyksmo festivalis „Formos’20”. Šiame festivalyje jauni, talentingi ir pripažinti Lietuvos menininkai Kėdainių gyventojams šiemet pristatė performatyvaus meno kūrinius, šiuolaikinio cirko pasirodymus, mados fotografijų parodą, šiuolaikinį šokį, koncertus, spektaklius.
– Kaip apibudintumėte kultūrinį gyvenimą Kėdainiuose? Kokius matote pokyčius?
– Apsiribosiu tik pastaraisiais metais. Jeigu pokyčius reiktų išreikšti grafiškai – pieščiau kylančią liniją. Tas kilimas susijęs su festivaliais, kurie įsitvirtino Kėdainių kultūriniame gyvenime, įnešdami įvairovės, profesionalumo ir, per partnerius, žinomumo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai „Česlovo Milošo festivalis“ ir istorijos „Radvilijada“ (organizatorius Kėdainių krašto muziejus); chorinės muzikos „AveMusica“ ( organizatorius Kėdainių kultūros centras); džiazo – „BromaJazz“ (organizatorius asociacija „Sveiki Kėdainiai“). Kėdainių kultūros centro rengiami, lietuvių kūrybą puoselėjantys: folkloro – „Kleketynė“ ir „Į vidurio Lietuvą susiėję“, liaudies šokių – „Sukasi trys kartos“, tradicijas ir dabartį jungiantis – „Pap/Art/Is“, bei Mikalojaus daukšos viešosios bibliotekos rengiamas dainuojamosios poezijos – „Ant Nevėžio kranto“. Taip pat įsitvirtina vaikų kūrybinius bandymus skatinantis, vaikų ir jaunimo muzikos festivalis ,,Skambantys perliukai“.
– Ar ilgą laiką Kėdainiams klijuota „agurkų sostinės" etiketė vis dar aktuali? Ar ji nežeidžia?
– Kėdainių tapatybę sąlygoja per šimtmečius susiklosčiusi daugiakultūrinė miesto istorija. Tai šešių tautų ir šešių konfesijų miestas. Būtent iš istorijos semiamasi idėjų visose meno srityse. Istorijoje ieškoma atspirties taško, kuriant įvairius naujus kultūrinius, o ir ne tik, produktus.
„Agurkų sostinė” – nors yra naujadaras, gimęs ir išplėtotas gal kiek prieš du dešimtmečius – nėra iš piršto laužta ir „prikabinta” miestui etiketė. Archyviniai šaltiniai rodo, kad daržininkystės tradicijos Kėdainių krašte gyvavo jau nuo XVI amžiaus, o ypatingai dažnai įvairiuose istoriniuose šaltiniuose yra minimi XIX amžiaus pabaigoje daržininkyste vertęsi Kėdainiuose gyvenę žydai, kurie tuo metu sudarė apie 60 proc. gyventojų. Žydai vertėsi ne tik amatais, prekyba, bet ir buvo puikūs daržininkai. Derlingose Nevėžio slėnio žemėse jie sėkmingai augino agurkus, pomidorus.
Tokia priešistorė. Jau šiais laikais, iki atkuriant Nepriklausomybę Lietuvoje, o ir po to – kuriantis privatiems ūkiams – Kėdainiuose agurkų auginimo verslas buvo itin populiarus ir nešantis nemažą pelną.
Ar etiketė žeidžia? Kaip į tai pažvelgsi. Galima atlaidžiai, galima su humoru – mokėti iš savęs pasijuokti taip pat yra didelis menas. Būtent per humorą 22 metus Kėdainių kultūros centro rengtoje „Agurkų šventėje“ buvo perteikiami agurkų auginimo ypatumai.
Tiesiogine prasme – kaip agurkų augintojų sostinė – klišė nebeatitinka miesto įvaizdžio. Pastaraisiais metais agurkų auginimo verslas akivaizdžiai nyksta. Tuo verčiasi vos vienas kitas ūkininkas ar įmonė. Pati „Agurkų šventė“ transformuojasi į kulinarinio paveldo ir maisto festivalį. Rengti tokį festivalį paskatino ilgaamžės agurkų auginimo ir jų perdirbimo technologijos, – daugybę receptų yra sukūrusios kėdainietės šeimininkės. Tiesiog neturime teisės atmesti ar užmarštin vesti šimtmečiais susiklosčiusias tradicijas. Tai paskatino ir Kėdainių verslininkai, iš agurkų ėmę gaminti desertus (džemas, zefyrai, ledai) bei kosmetikos priemones.
– Kokiais menininkais ar meno kolektyvais labiausiai didžiuojasi kėdainiečiai?
– Tai labai plati tema. Negalėčiau vertinti visų meno sričių ir atsakyti už visus kėdainiečius. Bet manau, jog pasididžiavimo jausmas turėtų apimti kėdainiškius, kai Kėdainių kultūros kontekste yra minimi šviesios atminties Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, tapytoja, grafikė, tekstilininkė Janina Monkutė – Marks, režisierius Jonas Vaitkus. Šių dienų kūrėjai dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, kompozitorius Antanas Jasenka, akordeonininkas Laimonas Salijus, aktorius, dainininkas Mantas Jankavičius, aktorė Sandra Daukšaitė – Petrulėnė. Tautodailės grandai: medžio skulptoriai Vytautas Ulevičius, Genrikas Galvanauskas, Julius Urbonavičius, įspūdingų klasikinių karpinių autorė Albina Mackevičienė. Esu tikra, kad iš mėgėjų meno marškinėlių išaugusi kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjo Vytolio Laumakio, kompozitoriaus Antano Mikalausko kūryba išliks Kėdainių kultūros istorijoje. Jau šiuo metu iš jų kūrybos idėjų, temų, ar repertuaro turinio semiasi ir profesionalai ir meno mėgėjai iš visos Lietuvos.
Brandžių mėgėjų meno kolektyvų veikia tikrai daug rajono Kultūros centruose, mokymo įstaigose.
