Antrus metus iš eilės „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotos kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės operos „Į švyturį“ premjera pagal to paties pavadinimo V. Woolf romaną, lietuviškos šiuolaikinės operos simboliu tapusi Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!”, pažintis su barokine D. Scarlatti opera „Dirindina”, kitokia Giuseppe Verdi opera „Traviata“ kaip garso ir vaizdo instaliacija (koncepcijos autorė – kompozitorė Audronė Žigaitytė), Sigito Mickio opera vaikams „Zuikis puikis” bei netikėti operos apreiškimai miesto erdvėse – visa tai ir daugiau Klaipėdos muzikiniame teatre įvyks vos per vieną savaitgalį.
Festivalio idėjos autorius yra jau ne vienus metus šiuolaikine opera besidomintis, ne vieną jų sukūręs ir atlikęs – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, „jau atėjo laikas pristatyti ir nūdienos muzikinę estetiką, o opera „Į švyturį” dar ir atliepsime Klaipėdai artimą tematiką, kuri aktuali formuojant miesto identitetą”, – džiaugėsi jis.
Pagrindinis festivalio akcentas – opera „Į švyturį”. Ją sumanė ir kūrybinę komandą subūrė klaipėdietė režisierė Loreta Vaskova. Kurdamos operą visos trys jos kūrėjos, L. Vaskova, R. Mačiliūnaitė ir libreto autorė poetė Gabrielė Labanauskaitė nemažai laiko praleido diskutuodamos apie geriausius pasirinkimus, „kalbėjomės apie libretą, muziką, režisūrą. Tai padėjo ieškant geriausių sprendimų, atsisijojant medžiagą. Kiekviena siūlydavome tai, kas mums atrodė svarbiausia – visos kartu tyrinėjome romaną, svarstėme, ką palikti, o ko atsisakyti. Man atrodo, kad toks darbo principas padeda sukurti organiškesnį kūrinį. Kai jis auga bendraujant kūrėjams, jis yra natūralus, ne dirbtinai inicijuotas”, – pasakojo režisierė.
„V. Woolf romanas „Į švyturį” yra šviesus ir gražus kūrinys. Ieškodama, kas kalbėtų apie Klaipėdą apsistojau būtent ties juo, – su sprendimu pasirinkti būtent modernizmo klasikės kūrinį supažindino L. Vaskova, – Ši opera kalba apie tai, kaip sėdime savo gyvenimo saloje ir svajojame apie kažkokį nenumaldomai traukiantį tašką, juk visi kažko tikimės. Švyturys yra to kiekvienam savito traukos taško simbolis. Opera yra apie kelionę į švyturį. Tai ganėtinai filosofinis kūrinys”.
Muzikinio teatro vadovo pavaduotoja meno reikalams Jurgita Skiotytė-Norvaišienė kalbėdama apie „Į švyturį” pabrėžė, kad ji tapo dar labiau patobulėti leidusiu iššūkiu ir ją atliekantiems muzikinio teatro solistams: Daliai Kužmarskytei, Artūrui Kozlovskiui, Rokui Spalinksui, Juditai Butkytei-Komovienei, Aurimui Raulinavičiui bei Aurelijai Dovydaitienei, „jie yra užaugę su tradicinio vokalo mokykla, o ši opera pareikalavo kitokio atlikimo. Pridursiu, kad dėl to paties „Į švyturį” gali būti įdomiu iššūkiu ir pačiai auditorijai”.
Pirmą kartą Lietuvoje bus rodoma ir D. Scarlatti opera „Dirindina”. Ją režisavęs vyriausiasis teatro režisierius Ramūnas Kaubrys minėjo, kad kūrinio partitūrą į Klaipėdą iš Italijos atvežė teatro koncertmeisteris Milo Longo, „ši opera mūsų šalyje dar nematyta. Trumpai apibūdinčiau ją kaip pamoką, nes būtent toks jos siužetas – du konkuruojantys mokytojai veda pamoką”. Nors opera parašyta prieš kelis šimtmečius, režisierius tikino, kad baroką išduos nebent atlikėjų perukai, „nevaržėme savęs, mums buvo svarbiausia perteikti žaismingą, ekspresyvią istoriją. Ir nors ta istorija sena, ją analizuodami pamatėme, kad ji daug kuo atliepia šiandienos aktualijas”.
Režisierius akcentavo, kad „Dirindina” yra mokomojo proceso dalis, „šios operos atlikėjai bus Klaipėdos universiteto Menų akademijos Muzikos katedros Operos studijos studentai. Labai džiaugiuosi, kad mūsų teatre sudaromos sąlygos augti jauniems specialistams, tai ne pirmasis mūsų bendradarbiavimo atvejis, o tęstinis darbas kartu. Galėdami būti ir dirbti teatre studentai jaučia didesnę motyvaciją siekdami profesinio pasirengimo”, – vardijo R. Kaubrys.
Kamerinės operos formatas festivaliui pasirinktas neatsitiktinai, iš dalies dėl praktinių priežasčių, mąstant apie muzikinio teatro galimybes kuo plačiau aprėpti regioną, „klasikinėje, didelėje operoje labai sunku eksperimentuoti, ji sunkiai eksploatuojama. Tuo tarpu kamerinės formos paslankesnės ir atviresnės, eksperimentai gali vesti net iki įvairių paribių – šiuolaikinio šokio, vizualiųjų menų. Be to, kamerinės operos kūriniai reikalauja mažesnių išlaidų, juos lengviau vežti į kitas scenas“, – minėjo J. Sakalauskas.
Didžioji festivalio programos dalis atspindi šiuolaikinės operos žanrą, „man tokia opera įdomi dėl to, kad tai yra puiki erdvė pasireikšti jauniems kompozitoriams, scenografams, režisieriams. Ji taip pat patraukli jaunai auditorijai, nes kalba priimtinesne, suprantamesne muzikos kalba”, vadovą papildė J. Skiotytė-Norvaišienė. Anot jos, šis festivalis yra vienas iš žingsnių plačiau atverti duris tiek jaunesniems klausytojams, tiek naujos kartos kūrėjams, paskatinti pastaruosius kurti.
